Dabar Užgavėnės švenčiamos vieną dieną – antradienį,  seniau švęsdavo visą savaitę. Buvo nusistovėjusi tam tikra valgymo, užsigavėjimo tvarka. Švęsti Užgavėnes pradėdavo ketvirtadienį – jį vadino „riebusis ketvergas“ – tą dieną valgydavo keturis kartus. Riebųjį penktadienį mėsos neduodavo, nes pasninko diena, bet valgė penkis kartus per dieną: kiaušinius, sviestą, pieniškus patiekalus. Riebųjį šeštadienį – šešis kartus, riebųjį sekmadienį – septynis kartus, riebųjį pirmadienį – aštuonis kartus, o paskutiniąją Užgavėnių dieną – riebųjį antradienį – nuo devynių iki dvylikos kartų per dieną. Iki ėjimo miegoti (užgavėjimo riba paprastai yra pusiaunaktis) reikėdavo sudoroti visą patiektą mėsą, nes rytojaus – Pelenų  – dieną galima buvo valgyti tik tai, kas „tarp dantų liko“.

Sotus valgymas turėjo lemti gerus metus. Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Dar neužmirštas posakis, kad „per Užgavėnes reikia kimšti tiek, kad taukai per smakrą varvėtų ir kad pilvas būtų už kaktą kietesnis“. O prisikirsti reikėdavo prieš artėjančias septynias liesas Gavėnios savaites.

Visoje Lietuvoje per Užgavėnes valgyta riebi kiauliena (taip atiduota duoklė kiaulei, kaip sotumo, vaisingumo, gero derliaus simboliui). Tradiciniai senųjų Užgavėnių valgiai buvo riebi putra iš ruginių miltų raugo ar burokų rasalo, šiupinys, vėdarai, kugelis, kiunkė (šutintos bulvės su mėsa), riebūs kopūstai su karka arba dešra, šaltiena, blynai, spurgos („pampuškos“ – Pakruojo apyl., „kruopeliai“ – Šakių raj. Žvirgždaičiai) – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose. Užgavėnių vaišės dažnai  buvo užbaigiamos pieniška lakštinių sriuba (valgoma prieš vidurnaktį, „kai mėsa jau nebelenda“ ir „kad nuo žarnų taukai nutekėtų“). Užsigerdavo alumi arba gira. Tikėta, jog užsigavėjimo metu vandeniu užgerti negalima, nes tuomet visus metus troškulys kamuosiąs.

Pats seniausias, apeiginis Užgavėnių patiekalas – šiupinys. Kadaise šis valgis simbolizavo šeimos gerovę, santarvę, sočius metus. Gaminamas  jis iš  kruopų, miltų, žirnių, mėsos, įvairių prieskonių. Į šiupinį būtinai įdėdavo kiaulės uodegą ar virtą kiaulės knyslę, o Tauragės apylinkėse  prie šiupinio buvo verdama ir kiaulės galva. Laukuvos apylinkėse šiupinys – kruopų košė su gaidžio mėsa (pasturgaliu). Mažojoje Lietuvoje šiupinys dažniausiai būdavo verdamas  iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių su kiaulės galva, kojomis arba uodega. Ypatingą vaidmenį šiame apeiginiame valgyje atlikdavo būtent kiaulės uodega. Tikėta, kad pirmasis valgytojas iš jaunimo šiupinyje radęs uodegą dar tais metais ves arba ištekės. Kai kur kiaulės uodega būdavo atiduodama piemeniui, tikint, kad šis geriau kiaules ganys, jos bus sveikos ir riebios. Žemaitijoje šiupinio uodega priklausė šeimininkui. Tai turėjo lemti derliaus gausumą: „kad rugių ir kviečių varpos būtų tokio ilgumo kaip paršo uodega“.

Patiekalas ŠIUPINYS ne kartą minimas įvairiuose istoriniuose dokumentuose bei viename žymiausių lietuvių literatūros kūrinių, XVIII amžiaus Mažojoje Lietuvoje sukurtoje Kristijono Donelaičio (1714–1780) poemoje „Metai“. Donelaičio aprašytas šiupinys šutintas su žirniais ir lašiniais: „<…> Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą, / juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai…“, ir toliau: „<…> Mes, lietuvninkai, barščius ir šiupinį skanų / Su lašiniais gardžiais išvirtus girdami valgom…“

Mažojoje Lietuvoje išskirtinai Užgavėnėms verdama avienos sriuba su miltiniais kukuliais. Avienos mėsą virdavo su daržovėmis: česnakais, morkomis, petražolių šaknimis, svogūnais ir salierais. Per Užgavėnes, visiems susirinkus prie pietų stalo, į sriubinę (Mažojoje Lietuvoje sriubinė buvo būtinas stalo serviravimo indas) supilta ir prieskoninėmis žolelėmis pagardinta sriuba padedama ant stalo, ten palaikoma „sunoksta“ (pritraukia kvapiųjų žolelių aromato – pasidaro gardesnė bei aromatingesnė). Šeimininkė į kiekvieno  lėkštę įpildavo garuojančio sultinio, o patys valgytojai į sultinį įsidėdavo avienos ir kukulių. Suvalgius lėkštę karštos Užgavėnių avienės visus išpildavo sveikas prakaitas – ne be reikalo avienė būdavo vadinama ne sriuba, o vaistu- pavasario valgiu, nes per žiemą pasilpusiam organizmui reikėdavo atgauti jėgas, sustiprėti. Senoliai sakydavo, kad valgantiems stiprią ir riebią avienę nesergant galima gyventi du šimtus metų…

Ir, žinoma, blynai. Patys seniausi buvo kruopiniai ir daržovių blynai. Tradiciniai – miltiniai mieliniai blynai. Kartais į jų tešlą įplakdavo kiaušinių.  Rūgštūs blynai („pompočkos“) – kepami iš mielinės apie parą raugintos tešlos. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje. Apvali blynų forma simbolizavo saulės ratą, vestuves. Neveltui užsisėdėję viengungiai per Užgavėnes būdavo raginami nesnausti – ieškoti sau poros. Blynais būdavo vaišinami svečiai bei persirengėliai.

Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo taip paskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai.

Užgavėnių vakarienės maisto likučiams teikta stebuklinga galia. Tikėta, kad jei per metus užantyje mazgelyje pasirišusi nešiosi Užgavėnių valgių likučių, tai raganos nepakenks ir bloga akis nenužiūrės. Senolės tikėjo, kad „nors truputį mėsos palikus, pelės rūbų nekapos“. Jei Užgavėnių valgių likusiais riebalais ištepsi kojas bei rankas ir jų nenusiplausi iki pat Pelenų dienos ryto, tais metais gyvatė neįgels.

Pavalgius vakarienę šeimos tėvas pasakydavo: „Mes užsigavim, tegu užsigavi (liaujasi) mūsų bėdos ir nelaimės“.

 

Že­mai­tiš­ko šiu­pi­nio re­cep­tas

Rei­kės: 0,5 kg kiau­lie­nos kum­pio, kiau­lės uo­de­gos, ke­lių bul­vių, po sau­ją per­li­nių ir mie­ži­nių kruo­pų, žir­nių, pu­pe­lių, apie 300 g šal­tai rū­ky­tos šo­ni­nės, di­de­lio svo­gū­no, drus­kos, mal­tų juo­dų­jų pi­pi­rų, kra­pų, grie­ti­nės.

Kruo­pas, žir­nius ir pu­pe­les iš va­ka­ro už­pil­ki­te vė­siu van­de­niu, kad pa­brink­tų. Iš­vir­ki­te kiau­lie­nos kum­pį, su­pjaus­ty­ki­te jį ne­di­de­liais ga­ba­lais. Ats­ki­rai iš­vir­ki­te kruo­pas, žir­nius, pu­pe­les, kiau­lės uo­de­gą. Rū­ky­tą šo­ni­nę su­pjaus­ty­ki­te ku­be­liais ir pa­spir­gin­ki­te su su­pjaus­ty­tu svo­gū­nu.

Di­de­lia­me ka­ti­le, mė­sos sul­ti­ny­je, vir­ki­te bul­ves ir su­pjaus­ty­tą kiau­lie­ną. Prieš bai­giant vir­ti, su­krės­ki­te iš­vir­tas kruo­pas, žir­nius, pu­pe­les, pa­spir­gin­tą svo­gū­ną su šo­ni­nės spir­gu­čiais. Vis­ką ge­rai su­mai­šy­ki­te ir pa­ska­nin­ki­te drus­ka, pi­pi­rais ir kra­pais. Šiu­pi­nį ba­lin­ki­te grie­ti­ne. Pa­tie­ki­te pa­puoš­tą kiau­lės uo­de­ga.

               Sočių ir riebių Užgavėnių

                  Linkime visiems gero užsigavėjimo.

 

Parengė edukatorė Danutė Blaževičienė

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________________

Naudota literatūra:

Dundulienė Pr. Lietuvių šventės: Tradicijos, papročiai, apeigos. Vilnius, 1991 m.

Kriščiūnienė I. Užgavėnės. TECHLAB, 1992

Kudirka J. Užgavėnės. Vilnius. Mokslas, 1992

 

R. Žaltausko nuotrauka