Šiandien jau galime džiaugtis vis drąsiau švelnios žalumos skraiste apsigaubiančia gamta ir pražydusiais žiedais. Ankstyvą pavasarį džiugina žiemą vasarą žaliuojančios pušys, eglės, kadagiai ir žeme besidriekiantys pataisai. Tačiau akylas gamtos stebėtojas žalumą pastebės ir močiutės gėlių darželyje. Čia žiemos išbandymus šalčiu ištvėrusi ir žvilganti sodriai žalia lapija pavasarį gėlių darželyje pasitinka mažoji žiemė (Vinca minor L.).

Ne veltui ji žieme vadinama – jos lapeliai ir šalčiausią žiemą po sniegu žaliuoja, ir sniegui nutirpus žalumos nepraranda. Tik saulėkaitoje augančių, žiemą išgyvenusių žiemių lapeliai nuo kaitrių pavasarinių saulės spindulių nudeginti paruduoja, nes pačios yra pavėsingų vietų augalai ir kuo gražiausiai ankstyvą pavasarį žaliuoja augdamos nuo saulės apsaugotose vietose arba po medžiais.

Štai dėl šių visžalių lapelių žiemė ir buvo vertinama. Jos šakelių vainikais žiemą puošė bažnyčią, vainikavo koplyčių duris, apkaišydavo žiemą vykstančių vestuvių kraičio skrynias, stalus, arklius ir vežimus, nesant rūtų pynė vainikėlį jaunajai, šakeles rišo į verbos puokštes ir naudojo laidotuvėse karstui papuošti.⠀

Lotyniškas augalo pavadinimas dėl visžalių lapų kildinamas iš žodžių – vincere ir reiškia „nugalėti“ ar „apipinti“ arba iš „surišti“ reikšmę turinčio lotyniško žodžio – vincire, nes tvirti ir lankstūs, žeme besidriekiantys stiebai buvo naudojami vainikų pynimui.

Liaudyje mažosios žiemės vadintos barvinkais, barvinkomis ar bervinkomis. O štai iškilus žemaitis Jurgis Ambraziejus Pãbrėža didžiausiame savo mokslo veikale Taislius augyminis dėl žalių, žvilgančių ir į lauramedžio lapus panašių lapų mažajai žiemei suteikė pavadinimą – Łauruuny maźesnioji. Pasak J. A. Pabrėžos, XIX a. pirmoje pusėje žiemė augusi tik kai kurių Žemaitijos dvarų gėlynuose. Mažosios žiemės iki pat XX a. pradžios augintos tik Vakarų Lietuvos dvarų gėlynuose, parkuose ir tik vėliau išplitusios po visą Lietuvą.

Mažosios žiemės – nuodingos, tačiau nuo seno liaudies medicinoje jų nuoviru gydė kai kurias virškinimo ligas, kraujagyslių spazmus. Šiuolaikinėje medicinoje iš mažosios žiemės išskiriamas alkaloidas – vinkaminas, kurio preparatai plečia kraujagysles, skatina galvos smegenų veiklą ir naudojami senatvinės silpnaprotystės gydymui.

Jei ankstyvą pavasarį žiemės džiugina visžalių lapelių žaliais kilimais, tai gegužės mėnesį, kol medžiai dar pilnai nesulapoję, yra metas, kai galima pasidžiaugti mažosios žiemės dangaus mėlynumo žvaigždes primenančiais žiedais. Suskubkite apsilankyti ir Lietuvos liaudies buities muziejaus etnografinėse sodybose, ir ekspoziciniuose gėlių darželiuose pasidžiaugti žydinčiomis mažosiomis žiemėmis.

Sveikatingo pasibuvimo Tėviškės muziejuje!

Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Rasa Žumbakienė