Pamenate dainą apie brolius: „Jurgis, Antanas, Aloyzas ir Martynas […]“? Pasirodo, Jurgis ir Martynas savaip šalia ne tik šioje dainoje!

Lapkričio 11 d. – šv. Martynas – paskutinė rudens šventė, laikotarpio, vadinto pusžiemiu, pradžia.  Posakis „šv. Jurgis tvartus atidaro, o šv. Martynas uždaro“ sufleruoja mintį, kad jie abu liaudyje laikyti gyvulių globėjais. Šv. Jurgį minime balandžio 23 d. – ši data laikyta ganiavos pradžia. Tuo tarpu šv. Martyno diena siejama su jos pabaiga. Įdomu, kad šie šventieji ir vaizduoti panašiai. Antrasis posakio „veikėjas“ nėra  itin populiarus lietuvių liaudies skulptūroje. Ar dėl to, kad, anot Liberto Klimkos,  jo šventė daugiau būdinga pajūriui? Betgi žemaičiai  –  puikūs drožėjai? Kol kas šiuos klausimus paliksime retoriniais. Nei Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicijoje, nei virtualiose parodose nepavyko rasti šv. Martyno atvaizdų. Fonduose, atrodo, taip pat jų neturime. Dėl to teko pasiskolinti šv. Martyno atvaizdą iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus. O šv. Jurgio skulptūrą, saugomą muziejaus miestelio bažnyčioje, galima pamatyti ir virtualioje parodoje.⠀

Kviečiame palavinti pastabumą ir skelbiame konkursą! Ką reikia daryti? Žemiau pateiktuose paveikslėliuose, kuriuose matote šv. Martyną bei šv. Jurgį, atpažinti, kuris yra kuris ir atrasti kuo daugiau panašumų bei skirtumų tarp šių šventųjų vaizdavimų. Daugiausiai surašiusiam ir atsiuntusiam el. paštu konkursas@llbm.lt iki lapkričio 15 d., padovanosime krepšelį su šiluma ir šviesa alsuojančiu dailininkės Elenos Kniūkštaitės paveikslu! Laimėtoją paskelbsime lapkričio 16 d⠀

Šv. Martyno šventė atsirado iš katalikiškos tradicijos. Pasak legendos, šv. Martynas gyveno IV a. Italijoje, buvo Turino vyskupas. Kilęs iš Vengrijos, jaunystėje jis buvo Romos legionierius. Garsėjo ne tik kaip geras karys, bet ir kaip žmogus, užjaučiantis bei padedantis vargšams. Pasakojama, kad kartą sutikęs prie miesto vartų sušalusį pusnuogį elgetą, Martynas kardu perrėžė savo kareivišką apsiaustą per pusę ir atidavė sutiktajam. Tą naktį jis susapnavo Kristų, apsigobusį jo apsiausto puse.

Plačiai ir iškilmingai Šv. Martyno diena švenčiama Vokietijoje. Ten organizuojamos didelės šv. Martyno legendą primenančios eitynės su žibintais. Šv. Martynas – pavyzdys mums, kaip dalintis  tuo, ką turi, šiluma ir šviesa su kitais, sunkumų užkluptais, ne tik tiesiogine prasme atėjus tamsiam metui ir artėjant žiemai.

Sveikindami  Martynus su vardadieniu, kviečiame prisiminti dar vieną posakį susietą su šiuo šventuoju.  Buvo sakoma, kad po šv. Martyno tik velniai laužo vantas. Taip norėta pasakyti, kad be lapų likusias medžių šakas blaško tik vėjas. Tai reiškia, kad kiekvieną darbą reiktų pasiskubinti atlikti reikiamu laiku.  To linkime ne tik Martynams!⠀

Lietuvoje Šv. Martyno dieną pažymėti, matyt, ne be vokiškosios kultūros įtakos, buvo ypač populiaru Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Čia per Šv. Martyną baigdavosi samdinių tarnybos laikas, būdavo atsiskaitoma su samdiniais – bernais, mergomis, taip pat kaimo samdomais darbininkais – kalviu ir kerdžiumi.  Likusioje Lietuvos dalyje šis atsiskaitymas paprastai vykdavo prieš šv. Kalėdas, o kerdžius samdytas iki Visų Šventųjų.

Maždaug apie Šv. Martyno dieną kai kur Lietuvoje piemenys iki pat XX amžiaus pradžios atlikdavo apeigas, vadintas žiemos šauktuvėmis: aplink baltą beržą jie vesdavo baltą oželį ar ožką, tikėdamiesi greičiau sulauksiant balto sniego – žiemos ženklo. Užsnigus, tiek su kerdžiumi, tiek be, ginti gyvulių iš tvartų jau tikrai nebereikia. Štai Jums ir uždaro tvartus šv. Martynas – matyt apie lapkričio 11-ąją Lietuvoje pirmasis sniegas iškrisdavo gana dažnai. Kadangi šių metų kalendorius Balto Ožio dieną kviečia minėti diena vėliau – lapkričio 12 d., apie tai  plačiau kviesime skaityti rytoj.

Ar tvartas įdomus tik ūkininkui? Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicija, kurioje sodybos ir kaimų fragmentai, o vertingiausi eksponatai – pastatai įrodo, kad tvartų būta įvairiausių. Tarp 150 pastatų ir statinių – dvidešimt tvartų.  Stačiakampiai, su vienu ar dviem linkiais (t. y. L, U formos), kvadratiniai su uždaru kiemu viduryje… Pagal ką juos atskirtumėte sodyboje? Daugelis pirmiausia turbūt pagalvojote apie kvapą… O jei niekas jūsų uoslės nedirgintų?

Ar esate teisūs, įsitikinsite, atvykę pasivaikščioti po parką – „Tėviškės“ sodybų kiemai jaukūs ir atviri kiekvienu metų laiku! Pasiilgote, bet negalite atvykti? Paviešėkite virtualiai net ir… tvarte, bet ypatingame, kokio nėra šiuose paveikslėliuose, Aukštaitijos Daujėnų sodyboje!

Vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė