Pasaulinės bičių dienos proga kviečiame iš arčiau pažinti drevinę bitininkystę! Ar vaikštinėdami muziejuje atkreipėte dėmesį į netoli nuo Dzūkijos bendrės įkurtą drevinės bitininkystės ekspoziciją? O ar žinote, kodėl šalia medžiuose įrengtų drevių yra įsmeigti basliai, pakabintos kuokos?
Dažniausiai bičių drevės būdavo įrengiamos senose ir storose pušyse, kartais – ąžuoluose. Drevinė bitininkystė labiausiai klestėjo XVI a. – XVII a. pr., o anuomet Lietuvos miškuose gyveno daug meškų. Žmonės sugalvodavo įdomių kliūčių, kurios sutrukdytų meškoms pasiekti medų. Pvz. apsaugai nuo lipimo į medį, į žemę būdavo įsmeigiami basliai. O kad meška negalėtų pasiekti pačios drevės, virš jos būdavo pririšamos medinės kuokos, kurių spygliai trukdydavo prisiliesti prie drevės vidaus. Taip pat apsaugai buvo naudojama ir lentgaliai „kraitelės“ bei prie plauto pritvirtintos lentelės „trinkos“.
Žmonės, kopinėję natūralioje drevėje gyvenančių bičių medų, įgydavo nuosavybės teisę į visą medį su dreve ir pažymėdavo jį nuosavybės ženklu. Tokiam medžiui nulūžus, bitininkas iš jo pasigamindavo stačią arba gulsčią kelminį avilį.
Drevinė bitininkystė ėmė nykti dėl spartaus miškų kirtimo. Ilgiausiai ši tradicija išliko miškingojoje Dzūkijoje – šiame krašte ji išnyko tik XX a. vid.
