Senovėje buvo tikima, kad tik tas, kuris po Užgavėnių kauke liks neatpažintas, tais metais tikrai bus laimingas. Taigi – verta pasistengti ir įprastines apsaugines bent jau savaitgaliui kūrybingai pritaikyti šiai šventei taip, kad ir patiems būtų smagu, ir praeivius per saugų atstumą pralinksmintumėt! Juk protėviai, tikėję ypatinga juoko galia numarinti žiemą ir pažadinti pavasarį, pasirodo, buvo teisūs – juoko terapija ligi šiol gyva! Juk tiek įvairiausių ir linksmiausių personažų galima sutikti per Užgavėnes! Išsiaiškinę, ką būtinai reikia žinoti ruošiantis Užgavėnėms, pasisemkite įkvėpimo žvalgydamiesi į lygiai prieš 10 metų, t. y. 2011 m. muziejuje siautusių persirengėlių būrį.

Oskaras Vaildas (Oscar Wilde 1854-1900) – airių rašytojas, poetas ir dramaturgas, kažkada yra pasakęs, kad žmogus su kauke jaučiasi labiau savimi, negu be jos. Kažin, ar dabar jau visi sutiktume su šia fraze, išgyvendami užsitęsusį apsauginių kaukių dėvėjimo maratoną… Tuo tarpu mylimas mūsų poetas Justinas Marcinkevičius teigė, „kad širdys, /veidais lyg kaukėm prisidengę,/ prie džiaugsmo linksta,/ kaip lūžę svirtys prie vandens“. Tad džiaukimės patys ir išradingai džiuginkime kitus. Juk likimas padovanojo mums galimybę dar kartą ir ypatingai, bet vis tiek švęsti Užgavėnes! Ši šventė – žymė, visame katalikiškame pasaulyje reiškianti, kad bus ir Velykos – didžioji Atgimimo šventė, ir ženklas, kad jau žengiame per žiemos slenkstį pavasario link. Jei bent kuris skaitydamas citatas nusišypsojote – džiaugsimės ir mes, muziejininkai, minėdami jau keturiasdešimtąsias siautulingosios šventės gyvavimo Lietuvos liaudies buities muziejuje metines!

Dar trumpas pastebėjimas aukštaičiams ir gal ne tik jiems. Šį kartą sulaužykime tradiciją ir nepaisykime etnologų teiginių, neva aukštaitiškajai Lietuvos daliai veido slėpimai po žemaitiškomis „ličynomis“ nebūdingi. Pasirodo, aukštaičiai vaidindavo persirengėlius tiesiog išsisuodinę veidus. Tinkamai pagaminta ir dėvima Užgavėnių kaukė saugo nuo visokiausių piktybių – ir karūnos, ir koronės, ir kaip ten?..

Tuo tarpu pasidalinsime dar keliomis mus iš praeities pasiekusiomis įžvalgomis apie Užgavėnes, jų papročius ir linksmybes.

  • Kodėl užsigavėti reikia būtinai laiku?

Tai paaiškina viena lietuvių liaudies sakmė. Ją pravartu prisiminti net tik prieš Užgavėnes, bet ir prieš šv. Velykas.

„Ataugusi ausis“. Vienas neturtingas žmogus neturėjo kuo užsigavėti. Turėjo jis vieną meitelį (kastruotą kiaulių patiną), bet nenorėjo pjauti. Tai ėmė ir nupjovė tam meiteliui ausį ir užsigavėjo. Po kiek laiko žiūri – ausis vėl ataugusi. Paskui atėjo Velykos, reikia atsigavėti. Jis nupjovė vieną ausį, bet ta nebeataugo. Mat užsigavėti reikia būtinai tą dieną, o atsigavėti galima tada, kada yra kuo. [Lietuvių folkloro chrestomatija. Vilnius, 1996, p. 41, LTR 1346 (49). P. Kiauliškio vnk. Nemunėlio Radviliškio vlsč.]

  • Ką prognozuoja Kiaušinių rinkėja per Užgavėnes?

Ar pažįstate visus žemaitiškai-lietuviško Užgavėnių karnavalo veikėjus? Tekę girdėti apie Kiaušinių rinkėją? Nors jau keturis dešimtmečius kasmet Tėviškėje svečiuojasi persirengėlių kompanijos iš visos Lietuvos, šis personažas bent jau eilučių autorės akiratin nepakliuvo. Galbūt ir Jums, ypač, jei nesate žemaičiai, jis bus savotiška naujiena. Tad suskubkim pažindintis! Kilmės vieta – Šiaurės Žemaitija.

Kiaušinių rinkėja nevykusiai persirengdavo vyras. Ant veido jis užsidėdavo moterišką kaukę, kuri vaizduodavo seną moterį. Šis personažas būdavo ilgu, plačiu sijonu, kuris, vyriškiui einant, sukdavosi (veldavosi) apie kojas. Liemenė – kailinukai, ant galvos – raištelis, languota skara apsisiautęs, kojas autais apsimuturiavęs, į nagines įsispyręs, plaukuotas. Kiaušinių rinkėja būdavo apsmukusi (apgriuvusi), nejudri kaip meška, anot liaudies, kaip Lietuvos lenkė, o Lenkijoje – lietuviška meška. Vienoje rankoje ji laikydavo ilgą lazdą, o kitoje – šakninį krepšiuką (žemaitiškai – krežiuką), kuriame būdavo šieno, keli kiaušiniai, ant kurių tupėdavo „pasodinta” nušauta varna – ji simbolizavo pasodintą perinčią vištelę. Kiaušinių rinkėja rinkdavo kiaušinius vištelei perinti. Ji turėdavo padėjėją – piemenuką, rankoje nešantį krepšiuką. Tas berniukas nešdavo surinktus kiaušinius⠀
Vištelės perinimą reikia suprasti simboliškai – tai reiškia ateinantį pavasarį, kurio metu po gilios, šaltos žiemos atgimsta gyvūnija, gamta. Tai senas lietuvių paprotys. [Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga, Vilnius, 2008, p. 366]

Šį žemaitiško Užgavėnių karnavalo eisenos dalyvį pristatė ir jo prasmę atskleidė taip pat žemaitis – istorikas, muziejininkas ir kraštotyrininkas Juozas Mickevičius. Nors dabartinės žiemos mums nespėja atsibosti, vis tik džiugina bet koks pavasario pranašas. Ar ne tiesa? Beje, tas pats autorius mini dar ir Pinigų rinkėją, bet jų šiais laikais nestinga, tad gal mažiau ir įdomu – apie tai čia nekalbėsim..⠀

  • Nori saldesnio gyvenimo? Košk bičių spiečių per Užgavėnes!⠀

Žemaičiai pokštaudami vieną Užgavėnių išdaigą vadino „Bičių spiečiaus perkošimu”. Mūsų dienas pasiekė toks pasakojimas iš Šilalės:

Kas norėdavo svečius per Užgavėnes vandeniu perlieti ar kokią kitą išdaigą iškrėsti, iš karto ant trobos viršaus užsinešdavo kibirą vandens. Atėjus Užgavėnių dieną į trobą svečiui, kuris nieko nežinojo apie ruošiamą išdaigą, kas nors iš namiškių išvesdavo jį į priemenę ir pasistengdavo, kad jis atsistotų prietrepyje (po laiptais), įduodavo į rankas palaikyti rėtį ir pasakydavo: „Aš tau bites perkošiu, šiemet turėsi daug medaus”, o pats, užlipęs ant trobos, staiga šliokšteldavo vandens ant rėtį laikančio svečio. Tad visi garsiai imdavo juoktis – išdaiga pavyko! [Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė, I knyga, Vilnius, 2008, p. 350]

Laistymasis vandeniu per Užgavėnes, tikėta, žadėjo derlingus metus ir greitą sniego virtimą lietumi, kas reiškė pavasario atėjimą.

⠀Parengė vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė