Gegužės 31-ąją muziejaus miestelio Klebonijos svirne atidaryta jungtinė Lietuvos tautodailininkų sąjungos (LTS) ir Lietuvos liaudies buities muziejaus paroda „Šiaudiniai sodai: amžių tradicija“.
Kad ir kiek jau esame matę šiaudinių sodų ir jų parodų, kiekvieną kartą vėl netenkame žado išvydę šiuos auksarankių meistrų sukurtus stebuklus iš šiaudų. Pažadame: ateikite ir pateksite į pasakišką, kupiną ramybės ir harmonijos pasaulį, šalin nustumiantį kasdienį stresą, skubėjimą ir įtampą. Norėsis tik atsisėsti ir žvelgti į tyloje besisukančius sodus, o mintys nuklys į neaprėpiamus tolius…
Parodos rengėjai – architektė Neringa Norvaišaitė, menotyrininkė Ina Dringelytė ir vyresnysis muziejininkas Ramūnas Bučas nuoširdžiai dėkoja LTS pirmininkui Jonui Rudzinskui ir projektų koordinatorei, leidybos atsakingajai redaktorei Gražinai Jurgaitienei už parodai suburtus tautodailininkus – žinomus sodų rišėjus ir didžiulę pagalbą organizuojant šią parodą.
Parodoje dalyvauja 17 autorių – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narių iš įvairių Lietuvos vietų: Vilniaus, Kauno, Vilkijos (Kauno r.), Kaišiadorių, Vabalninko (Biržų r.), taip pat meistrai iš Dzūkijos – Varėnos, Lazdijų ir Lazdijų r., pristatantys mums 35 nuostabius šiaudinius sodus. Dėkojame visiems parodos dalyviams – nuo žinomiausių Lietuvoje sodų rišėjų iki talentingo jaunimo, sekančio vyresniųjų pėdomis ir perimančių šią, iš kartos į kartą perduodamą liaudies meno tradiciją.
Nuoširdžią padėką siunčiame ir savo kolegėms, vyresniosioms muziejininkėms dr. Nijolei Andrejevienei ir Janinai Samulionytei už patarimus ir parodai pateiktą medžiagą.
Šiaudiniai sodai: amžių tradicija
Dangus, pasaulis, rojus, sietynas, aitvaras, rekėžis, krijelis, širšuonas, voras, musių dangus, liktorius, žarondėlis, reketukas, pajonkas – taip skirtinguose Lietuvos regionuose buvo vadinami šiaudiniai sodai. Šiaudinių sodų rišimas yra viena iš tautodailės rūšių, gyva, iš kartos į kartą perduodama liaudies meno tradicija, žinoma skandinavų, slavų ir baltų kraštuose. Suomiai turi savo himmeli, latviai – puzurs, ukrainiečiai – jelce, o mes, lietuviai, aktyviausi šios kultūros puoselėtojai ir saugotojai, įpratę šiuos nuostabius meno dirbinius vadinti šiaudiniais sodais.
Šiaudiniam sodui surišti reikia sausų šiaudų, siūlų ir, žinoma, labai daug kantrybės, kruopštumo ir atsidavimo kūrybiniam procesui, visiško susitelkimo į atliekamą veiksmą. Sodų rišimas dažnam kūrėjui tampa tikra meditacija, suteikiančia ramybę ir vidinę harmoniją.
Rašytiniai šaltiniai apie šiaudinius sodus žinomi nuo XIX a. pabaigos, bet spėjama, kad jie buvo pradėti gaminti daug anksčiau – tai ilgus šimtmečius vystyta lietuvių tradicija. Šiaudiniai sodai turėjo ne tik dekoratyvinę, bet ir apeiginę reikšmę. Daugelis švenčių – Velykos, Kalėdos, o ypač vestuvės neapsieidavo be šių meno dirbinių. Sodas simbolizavo vaisingumą ir santuokos darną, todėl jaunasis su palyda, grįžę iš bažnytinės vestuvių ceremonijos, turėjo dainomis bei vaišėmis „išsipirkti“ šiaudinį sodą ir vietą už stalo iš jį užsėdusių svečių. Svečiai linkėdavo: „Kiek sode šiaudelių, tiek jauniesiems metelių“.
Šiaudinis sodas, primenantis puošnų sietyną, būdavo kabinamas garbingiausioje namo vietoje – virš stalo, kur susirinkdavo visa šeima. Sodas ne tik dabindavo patalpą – buvo tikima, jog jis skleidžia gerą energiją ir darną tarp šeimos narių ir kartų. Etnologų teigimu, tradicinis sodas savo struktūra ir forma simbolizavo Gyvybės medį, visatos tvarką ir pasaulio modelį, kuriame susikerta dangaus, žemės ir požemio sferos.
Nuėjus užmarštin seniesiems papročiams ir apeigoms, pasikeitė ir šiaudinių sodų paskirtis – pirmiausia jie tapo šventine namų puošmena. Šiuo metu šiaudinių sodų rišimas vėl atgimsta ir populiarėja, daugėja juos kuriančių tautodailininkų ir besimokančių šios kūrybos paslapčių mėgėjų. Sodai ir mūsų dienomis siejami su namų šiluma, jaukumu ir kartų tarpusavio ryšiu, tad dažnai dovanojami vestuvių ar krikštynų proga.
Į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą sodų rišimo tradicija įrašyta 2017 metais. 2022 metais Lietuva pateikė šiaudinių sodų tradicijos nominacinę paraišką UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui. Galutinis UNESCO sprendimas turėtų paaiškėti šių metų pabaigoje.
Senajame Lietuvos kaime iš šiaudų rišdavo ne tik sodus, bet darydavo ir kitus, įvairios paskirties šiaudinius dirbinius, kuriuos naudojo buityje, ūkyje ir per šventes: pindavo įvairaus dydžio ir formos indus biriems produktams, vyriškas skrybėles, gamindavo žaislus ir eglučių papuošalus, dekoratyvines dėžutes, rugiapjūtės talkininkų vyrų ir kraitvežių puošnias apeigines kepures.
LLBM parodoje pristato nedidelius eksponatus, kuriems pagaminti buvo naudojami šiaudai – rugiapjūtės pabaigtuvių šventės lėles su kraitvežių apeiginėmis kepurėmis ir dekoratyvines dėžutes, kurių viena nupinta dar 1907 metais.
Nuotraukos I. Dringelytės
Parodos plakato autorė N. Norvaišaitė
