Jonas Prapuolenis (1900–1980) – plataus diapazono dailininkas, interjero specialistas, baldų komplektų, papuošalų kūrėjas, pedagogas. Darbams būdingas taurumas, meniškumas, ilgaamžiškumas. Jo sukurti baldai originalūs, saviti, įvairios apimties ir funkcijų, dalis jų pritaikyta serijinei gamybai. Šiuose darbuose ryški ir lietuvių liaudies tradicija.
Jonas Prapuolenis gimė 1900 m. kovo 14 d. Šakių apskrities Tupikų kaime mažažemių valstiečių šeimoje. Polinkį menui paveldėjo iš tėvų (tėvas buvo dailidė, mama – apylinkėse žinoma audėja). Anksti mirus motinai, Jonukui teko dirbti žemės ūkio darbus, tačiau gabus vaikas troško mokytis mėgstamo amato – dar vaikystėje jis iš karklų pynė kraiteles, iš beržo ir klevo medienos drožinėjo šaukštus, druskines, kultuves, lazdas. Vėliau ėmėsi drožti dekoratyvines tvoreles, skobti suoliukus sodyboms, netgi kurti stogastulpius.
1919 m. savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, tarnavo artilerijos pulko stalių dirbtuvėse.
1921 m. apsigyveno Kaune ir pradėjo lankyti Kauno amatų mokyklą, kurioje studijavo medžio ir metalo plastiką.
1923 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. Čia jo mokytojai buvo tapytojas Jonas Šileika, dailininkas Kajetonas Sklėrius, architektas Vladas Dubeneckis, meno istorikas Paulius Galaunė.
1928 m. iš M. K. Čiurlionio galerijos gavo pirmą oficialų užsakymą – pagaminti rėmus M. K. Čiurlionio paveikslams.
Studijuodamas J. Prapuolenis gamindavo duris, langus ir taip užsidirbdavo pragyvenimui. Jau tuo laikotarpiu jis kurdavo iš karklų pintas lovas, kėdes ir stalus, dėžutes papuošalams su vietinio perlamutro inkrustacijomis, liaudiškai interpretuotus lentinio tipo antkapinius paminklus – krikštus.
Didelę įtaką J. Prapuoleniui tuo metu darė skulptorius Vincas Grybas, skatinęs ieškoti lietuviško charakterio baldų komplektams bei interjerams kurti.
1928 m., baigęs Kauno meno mokyklą, J. Prapuolenis pradėjo savarankiškai kurti meninius įvairių paskirčių baldus įstaigoms ir privatiems asmenims, įsteigė savo baldų studiją. Tuo pat metu pradėjo dalyvauti ir parodose.
1930 m. Kaune vykusioje Žemės ūkio ir pramonės parodoje už baldų komplektą ir kitus dailiuosius medžio darbus buvo apdovanotas aukso medaliu.
1932 m. J. Prapuolenis surengė meninių baldų ir smulkesnių dirbinių individualią parodą, kuri Lietuvoje buvo puikiai įvertinta.
1934–1935 m. J. Prapuolenis studijavo Paryžiaus aukštojoje taikomosios ir dekoratyvinės dailės mokyklos (Conservatoire national des Arts et Métries) Interjero skyriuje. Tuo laikotarpiu jo kūrybai didelę įtaką darė Paryžiaus dailininkas interjeristas J. Rulmanas, kūręs modernius ir puikiai techniškai atliktus baldų komplektus.
1936 m. J. Prapuolenis su grupe meistrų sukūrė Kauno karininkų ramovės svetainės gotikinės menės interjerą.
1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje už originalų svetainės baldų komplektą apdovanotas aukso, o už kitus medžio dirbinius – sidabro medaliais.
1941 m. J. Prapuolenis pradėjo dirbti medžio darbų technologijos instruktoriumi ir baldų kompozicijos dėstytoju Kaune įsteigtame Valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Po karo atnaujinus instituto veiklą, J. Prapuolenis jame dirbo baldų kompozicijos ir praktikos darbų dėstytoju, vėliau vadovavo interjero katedrai.
1945 m. J. Prapuolenis eksternu apgynė diplominį darbą ir įgijo baldų bei interjero dailininko kvalifikaciją.
1948 m., reorganizavus institutą ir architektūrines specialybes iškėlus į Vilniaus dailės institutą, J. Prapuolenis perėjo dirbti į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą ir čia vadovavo dailiųjų medžio darbų skyriui, dėstė baldų ir smulkiųjų medžio dirbinių kompoziciją.
Dirbdamas technikume, jis parengė didelį būrį kvalifikuotų jaunų specialistų, pagarsėjusių kaip puikūs medžio, gintaro, metalo plastikos dailininkai. Tai S. Rimantienė, A. Speičys, A. Veiverys, A. Gudzevičius, I. Pakutinskienė, R. Rinkevičienė, L. Virbickas ir daugelis kitų.
1956 m., pablogėjus sveikatai, J. Prapuolenis atsidėjo vien kūrybiniam darbui. Šiuo laikotarpiu, anot jo kūrybos tyrinėtojo Klemenso Čerbulėno, „jis daug eksperimentuoja, nuosekliai ieško baldams patogių meninių formų, stengiasi suderinti funkcionalumą, baldų gamybos ekonomiškumą ir grožį.“
Čerbulėnas siūlo J. Prapuolenio darbus, atsižvelgiant į jo sukurtų baldų meninį bei struktūrinį pobūdį, konstrukcijos, formos ir puošybos ypatybes, santykį su lietuvių liaudies menu, skirstyti į tris pagrindinius laikotarpius:
- 1928–1939 metai – baldų formų modernumas persipina su nežymiais liaudies meno aspektais;
- 1940–1955 metai – stengiamasi kūrybiškai tęsti dominuojančias liaudies baldų tradicijas;
- 1956–1970 metai – dėmesingai suformuojama darni novatoriškumo ir liaudiškumo esminių principų sintezė.
Kita J. Prapuolenio kūrybos sritis – papuošalai ir suvenyrai, kuriuos kūrė nuo 1947 m. Tai buvo pirmieji bandymai atgaivinti nacionalinio charakterio papuošalų variantus. Šio darbo imtis jį paskatino baldų inkrustavimas metalu, gintaru, kaulu. Lietuvoje ilgą laiką papuošalų gamyba buvo atsilikusi, mažai kreipiama dėmesio į jų meninį lygį. J. Prapuolenis papuošalus kūrė iš metalo, gintaro, kaulo, medžio, rago, mišrių medžiagų, panaudodamas reljefo, plokščio ažūro, kontūrinio raižymo, inkrustacijų ir intarsijų būdus. Menininko papuošalai lakoniškų formų, raiškių silueto linijų, dekoratyvūs, ornamentuoti ažūru, skirtingų medžiagų detalėmis.
Kaip nurodo Lietuvos architektūros ir interjero istorikė Lina Preišegalavičienė, J. Prapuolenį drąsiai galima vadinti tautinio stiliaus baldų dizaineriu. Jis unikalus tuo, kad buvo ne tik baldų teoretikas, projektavęs baldus ir braižęs jų eskizus bei brėžinius, tačiau ir pats gaminęs juos savo rankomis. J. Prapuolenis pats ieškodavo medienos, ją džiovindavo, paruošdavo, apdirbdavo, buvo šio amato meistras nuo idėjos iki darbo pabaigimo. Jo kūriniai išskirtiniai savo medienos parinkimu, skirtingų medžiagų derinimu, todėl jau vien jo baldų paviršiai atrodo kaip tikri meno kūriniai. Jo eskizai, projektai ir ruošiniai iki šiol yra saugomi autentiškoje jo paties dirbtuvėje, įkurtoje 1928 m., kur šiuo metu darbuojasi jo sūnus Bangutis Prapuolenis, tęsdamas tėvo amato tradiciją.
Parodos kuratorius ir ekspozicijos autorius – Medinės architektūros tyrimų ir mokymų skyriaus vedėjas, architektas Ruslanas Aranauskas
Parodos skaitmeninės grafikos autorė – architektė Neringa Norvaišaitė
