Interaktyvus žemėlapis
Pavasaris 3

„JEI ŠUNĮ SPARDYSI, TAI NUMIRĘS LAIŽYSI KARŠTŲ SMALŲ“

Nors šiemet Velykos jau praėjo, balandis nuo seno laikomas Velykų mėnesiu, mat balandį jos švenčiamos dažniausiai. Tai kilnojama šventė, švenčiama nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos, jos data priklauso nuo pirmosios pavasarinės mėnulio pilnaties. Paskutinė diena, kada gali būti švenčiamos Velykos, beveik sutampa su kita tradicine švente – Jurginėmis (balandžio 23 d., šv. Jurgis – gyvulių globėjas) ir visiškai nauja proga – Šuns diena. Lietuvos kinologų draugijos iniciatyva nuo 2016 metų balandžio 24-ąją Lietuvoje minima Šuns diena. Jos tikslas – keisti visuomenės požiūrį į šunis, akcentuojant, kad meilė, visų pirma, reiškia atsakomybę. Prieš nuspręsdamas auginti šunį, privalai suvokti, kad tampi už jį atsakingas – privalai juo rūpintis.

Šuo Irisas muziejuje. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Šuo Irisas muziejuje. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Šiemet lyg tyčia skaitant etnografinę medžiagą apie Velykas, dėmesį patraukė posakis „Ne visada šuniui Velykos“. Kaip gi jį suprasti? Juk ir žmogui – ne visada. Nors pagrindinė mintis turbūt visai kita, bet, pasiremdama vienu iš velykinių liaudiškų tikėjimų, posakį paaiškinčiau savaip. Niekas nesiginčys, kad suvalgius mėsą, kaulus įprasta atiduoti šunims pasmaguriauti. Senovėje nuo Užgavėnių iki Velykų būdavo pasninkaujama, tad ir šunims – savotiškas pasninkas. Nors atsigavint didžiosios pavasario šventės dienomis tradiciškai buvo valgoma daug mėsos, kaulus kartais ne šuniui atiduodavo, o užkasdavo laukuose – buvo tikima magiška velykinio maisto likučių galia apsaugoti derlių. Juk jie ypatingi – pirmąją šventės dieną pašventinti bažnyčioje arba, vėlesniais laikais, apšlakstyti iš jos parneštu šventintu vandeniu. Vadinasi,  ir  kaulai ypatingi. Visgi, šuniui juos per Velykas duoti – „ne griekas – jis Dievo kūrinys, ištikimai tarnaująs žmogui“. Štai jums ir tradicinis požiūris į vieną seniausiai prijaukintų gyvūnų, ligi šiol tebelaikomą geriausiu žmogaus draugu. Norite tikslesnio? Prašom: „Jei šunį spardysi, tai numiręs laižysi karštų smalų.“ (P. Varanauskas, g. 1915 m. Gindvilių k. Kupiškio r.).

Lietuvos liaudies buities muziejuje turime ir akivaizdžių liudijimų apie nuo seno puoselėjamą žmogaus ir šuns draugystę. Tradicinės architektūros ekspozicinėje kolekcijoje – du  statiniai ištikimiausiam žmogaus draugui. Kaip ir daugelis čia esančių statinių – ypatingi.

Vienas jų – Obelinės sodyboje, Suvalkijoje. Ši šuns būda pagaminta pagal muziejaus fonduose saugomą originalą iš Kauno r., Braziūkų kaimo, ypatinga ne  tik automatiškai veikiančiomis durelėmis. „Po šuns uodega!“ – ar niekad nesate gavę tokio žodinio atkirčio? Nesisielokit – ir ten, pasak muziejuje apsilankiusių garbaus amžiaus pasakorių iš Suvalkijos krašto, būta gerų dalykų! Mat knygnešių išradingumas – neišpasakytas. Po šuns uodega, ne tik bičių avily, kaip aprašęs kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, slėptos lietuviškos knygos, mūsų dar tikrai neskaitytos. Galinė šuns būdos siena buvo padaroma dviguba ir tarp sienelių slepiama carinės Rusijos laikais drausta lietuviška spauda, atgabenta knygnešių. Svečiai iš Vokietijos, su nuostaba tyrinėdami neregėtą durų konstrukciją, teigė, kad jų krašte tokioje pat saugioje vietoje – po šuns uodega – laikytas namų raktas.

Antras statinys – Vabalų sodyboje, Mažosios Lietuvos sektoriuje, pakeliui į karčemą, įsikūrusią ant Kauno marių kranto. Tai – originalas, atkeliavęs  iš Pakamorių k. Klaipėdos r.  Jis išskirtinis savo pagaminimo medžiaga medinės architektūros muziejuje – betoninis. Ši šuns būda panaši į Mažosios Lietuvos gyvenamąjį namą – su langais ir durimis.

Dažnai piktinamės, išgirdę šunį lojant. Nepykim – kitaip negali – mus auklėja. Tai paaiškinta ir sakmėje:

Kitą kartą dievas, kurdamas gyvulius, suteikė jiems balsą. Tik vienas šuva liko be balso ir nuėjo pas dievą skųstis, kodėl visi gyvuliai turi balsą, o jis neturi. Dievas jam tarė:

 – Tu visados turėsi loti, bet tik tada, kai išgirsi, kad kas kitas balsą pakelia.

Dabar šuva, kai tiktai išgirsta, kad kas nors sukrutėjo ar žmogus kokį balsą pakelia, tuojau ir pradeda loti.

O kartais loja ar ne mūsiškis, kurioje sodyboje jo būda ir kuo ji ypatinga – laikas būtų patiems Jums atvykti ir patikrinti! Mielai prašom atvykti ir su augintiniu![1] Juolab kad paskutinį mėnesio sekmadienį, balandžio 25 d., galite tai padaryti nemokamai!

Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

[1] Į Lietuvos liaudies buities muziejų įleidžiami lankytojai su šunimis (išskyrus Užgavėnes), bet tik su antsnukiais, pavadėliais ir maišeliais išmatoms. Apsilankymo metu šunų šeimininkai atsako už kitų lankytojų ir eksponatų saugumą.

Renginiai gegužę
P
A
T
K
P
Š
S
1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
19
20
21
22
23
24
25
26
27
28
29
30
31
Smiley face

Partneriai ir rėmėjai

Malsena_logo 

 

kauno_diena

tau-lt

 

LRT_logo12aidaikitasp4mazas2017
Rumsiskiu_baldai_permatomas fonasLietuve.lt logotipas internetui

 

 


biodinamikos logo

husqvarna-comkaisiadorieciams-logo-tekstas 

Logotipas_Reformacijai500

Lietuvos_muziejai_logotipas_naujasLMA-logo-melynas

 

eeagrants-lttautinio kostiumo metaiLT100-tinklapiams-2
Kult_pav_skaitm_logo_lietuviskas_pakoreguotas_Ilogo_muzieju_kelias_2013_1_dlogo su seseliuETNO_logo_2013_PANTONE_2

 

Products12714-1000x1000-371510