Balandžio 1-oji – naujų darbo metų pradžia, pavasariškos nuotaikos, Saulės laimėjimo, išdaigų ir juoko diena, liaudyje vadinama Apriliumi arba Melagių diena.

Sakoma, kad jei meluosi – toli nevažiuosi; pameluosi – nenumirsi, o daugiau nepavierys. Visi žino, kad melo kojos trumpos ir meluoti negražu. Bet kartais taip norisi ką nors nekaltai pameluoti! Tam skirta viena diena metuose, kai meluoti galima iki soties. Sakoma, jei balandžio 1-ąją ką nors apgausi – būsi išmoningas, seksis visus metus, o apgautasis turįs neįsižeisti, kad užmiršęs tokią dieną.

Savotiškas balandžio pirmosios paprotys – vieniems kitus apgaudinėti, meluoti, pajuokti bei pašiepti žinomas ne tik mums, bet ir visoms Europos tautoms. Apgaudinėjimų buvę įvairiausių – stengdavosi pameluoti, pasakoti pramanytus dalykus, suklaidinti, nurodydami tokias užduotis, kurių neįmanoma atlikti, pajuokti. Kartais siųsdavo žmogų atnešti nesamo daikto, pvz. šaltos ugnies, paukščio pieno, margo niekučio ir kt. Be to, kartais vieni kitiems siuntinėdavo anoniminius satyrinius laiškus bei atvirukus. Viso to tikslas buvo sukelti juoką. Juk liaudies išmintis sako: juokai ir linksmybės simboliškai pagreitina pavasarį, piktumą malšina.

O kad melagių buvo visais laikais, rodo ir mūsų tautosaka. Buvo net pripažinti melagiai, į kuriuos žiūrėta atlaidžiai. Visgi meluoti irgi reikia mokėti, ne veltui buvo sakoma: „Meluok melą, išvesk galą“.

Dalinamės velykiniu pasakojimu iš tautosakos apie melus:

Kada labai seniai nieko dar nebuvo, nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių, buvo tik oras, Dievas ir velnias. Tada Dievas pamislijo padaryti žmogų, o velnias sako: „Nedaryk – vis tiek aš padarysiu jiems galą“. Na, jie barės ir barės, bet velnias regi, kad Dievo piktuoju neapgalės. Tada sumislijo geruoju prašyti, kad tik žmonių nebūtų ir nuėjo pas Dievą. Dievas išvydo, kad pas jį eina velnias, tada greit atanešė į duris ir pastatė didžiausią geležinį stulpą, ir dar lenciūgą storiausį pririšė ir taip padarė, kad velniui pasirodytų, jog tai yra auksinis krėslas. Na, gerai. Velnias įėjo pas Dievą, kuris jį gerai priėmė ir sako: „Kad loskelė, prašau pailsėt ant šito krėslo“. Velnias atsisėdo. Tada Dievas tik čiorkšt ir pririšė storiausią lenciūgą į drūčiausią stulpą, o velnias tik braukia lenciūgą, tąso. Ir dabar jis ant to lenciūgo dovijas, net stulpas braška. Per visus metus lenciūgas eina plonyn ir plonyn, o gavėnioj pasidaro visai plonas, kaip katės plaukas. Bet kai Velykų pirmą dieną kunigas užgieda Aleliuja, tada lenciūgas vėl eina storyn ir storyn. Bet vis dėlto kada nors velnias lenciūgą nudilins ir atitrūks na, tai bus galas svieto. (Iš Jono Balio knygos „Gero ir pikto prado kova liaudies tradicijose“)

Pasijuokime iš blogybių, pasisemkime geros nuotaikos iš dosniai atverstos satyros skrynios. O gal iš tikrųjų tik vieną kartą per metus apgavus kaimyną, bendradarbį ar šeimos narį išsipildys nors nedidelis troškimas? O jeigu tai ir neįvyktų, nuotaika tikrai pasitaisys. Daugiau juokimės!