Vaikai sako, kad Kalėdos – dovanų metas. O dovana – tai dėmesys. Prisiminkime, kiek kartų apdovanojome artimuosius savo dėmesiu, galvojom, ko linkėsim, dalinom kalėdaitį… Išties didžiausia dovana yra atleisti, dovanoti vienas kitam. Tada tikrai švariu, kalėdaičio spalvos vidumi sėsim prie Kūčių stalo.⠀
Jums dovanojame du prisiminimus apie Kūčias. Vienu, iš tarpukariu statyto vienkiemio, pasidalino mūsų kolegė, o kitu, iš sovietinio Vilniaus – senjorė, dalyvavusi nuotoliniame muziejaus adventiniame edukaciniame užsiėmime. Linkime ir jums patirti ramybę ir šilumą širdyse šį paslaptingą Kūčių vakarą!⠀
„Man Kalėdos – tai kvapas, vaizdas, garsas ir visa tai susilieja į vieną šiltą jausmą. Nors ne Kalėdų, o stebuklingų jų išvakarių – Kūčių. Visą dieną čirškinamų svogūnų, aliejaus, verdamų grybų kvapas. Aliejus tada – saulgrąžų – labai kvepėjo. Vakarop – švaros ir gaivos kvapas. Išbalintų, iškrakmolytų ir išlygintų siuvinėtų servetėlių, kampelių, takelių. Ir tik ką iš miško parneštos eglutės bei krepšelio šieno. Jais abiem pasirūpino tėtis. Šienas – po senovine lino staltiese, mamos kraitine. Eglutė mudviejų su sese papuošta tik šįvakar. Šviesa jau užgesinta, bet šviečia lemputės ant žaliaskarės kambario kampe. Neapsakomai malonus jausmas gulėti su sese vienoje lovoje, malkomis prišildytame gaiviame ir kvapniame kambaryje ir jausti, kad priešingame kampe, visai šalia ilsisi tėtis su mama. Namas didelis, statytas senelio tarpukariu vienkiemyje. Bet Kūčias valgėm ir miegojom ten pat – viename, šilčiausiame kambaryje. Jausmas, kuris niekaip neišdils iš atminties iki paskutinio atodūsio. Šventos tylos jausmas, ramybės – kad šalia kvėpuoja tėveliai. Tyloje ir ramybėje įsižiebia naujos vilties šviesa kiekvienam. Dėkoju padovanojusiems jį vaikystėje. Dėkojame Jums, sukūrusiems jį savo artimiesiems. Taigi, Kalėdos – tai jausmas, sušildantis širdį.“⠀
„Užaugau Vilniuje, gūdžiu sovietmečiu. Tačiau, kiek save atsimenu, nė vienų metų nebuvo, kad mūsų šeima nesusėstų prie Kūčių stalo. Šeimoje buvome keturiese – tėvai ir aš su broliu. Nors kaimuose gyveno seneliai, tačiau per Kūčias pas juos nevažiuodavome. Neretai pas mus Kūčių susirinkdavo giminių. Kūčių laukdavome ir joms ruošdavomės. Visada puošdavome eglutę. Kartais išmokusi pasigamindavau žaisliukų, tuo užsiimdavau labai rimtai. Gal tas laukimas ir buvo svarbiausia – tikra laukimo šventė.⠀
Artėjant Kūčioms mama pradėdavo gaminti Kūčių patiekalus. Mama buvo iš Anykščių, manau, kad tuos patiekalus ji perėmė iš savo šeimos. Įdomiausios man buvo keptos „ausytės“, įdarytos grybais. Grybauti buvome mėgėjai, tad jau džiovintų grybų netrūkdavo. Tad ir silkę jais uždengdavome. Man mama kartais patikėdavo „ausyčių“ sulankstymą. O mamos pagaminti šližikai būdavo labai skanūs. Labai mėgdavau tą ilgą tešlos gyvačiukę smulkinti į mažyčius gabalėlius. Visada ant Kūčių stalo turėdavome keptų pupų ir lietinių blynelių su kopūstais. Tik niekaip nesuprasdavau, kodėl juos turėjau valgyti be grietinės. O greta kisieliaus, mama išvirdavo džiovintų vaisių kompotą. Laukdavom atsisėdę to momento, kada mama ištrauks plotkelius ir pradės juos dalinti. Tuomet nesukau sau galvos, kur mama juos gaudavo.
Kai jau buvau paūgėjusi, per Kūčių vakarą su pusseserėmis užsiimdavome būrimais. Visokių prisiskaitydavau žurnaluose – ir su šiaudais, ir su žvakėmis ir vašku, ir su kortomis, ir dar kažinkokių.⠀
Užaugome, palikome tėvų namus, sukūrėme savo šeimas. Tačiau visada susirinkdavome jau gausiu būriu pas tėvelius prie Kūčių stalo. Tradicijas išlaikėme, ir į bažnyčią Kūčių vakarą nueidavome, tačiau to tylaus paslaptingumo, kaip vaikystėje, jau nebuvo.
Šiemet pirmą kartą Kūčios bus be tėvelių. Jiedu, pragyvenę gražų ir ilgą gyvenimą kartu, kaip susitarę vienas paskui kitą iškeliavo amžinojo poilsio… Prisiminsime juos prie Kūčių stalo.“
⠀