Ar žinote, kad kūčiukai ir sližikai (šližikai) Suvalkijoje – ne tas pats? Pirmieji kepti iš mielinės tešlos, antrieji – be mielių ir virti. Abejus valgydavo su aguonpieniu, tik pirmuosius jame pamerkdami, ant antrųjų – užpildami.

Apie virtus šližikus eilučių autorei papasakojo dabartinė rumšiškietė Daiva Bepirštytė, g. 1971 m. Sausininkų kaime (Vilkaviškio r.) – prie pat „Basanavičinės“ – netoli garsiųjų Ožkabalių, Jono Basanavičiaus gimtinės. Tėtis gimęs apie Ožkabalius, jo seneliai turėtų pažinoti ir Basanavičių giminę. Pateikėja kasmet verda šližikus savo šeimai pagal mamos receptą, o dariusi juos nuo pat vaikystės, kiek pamena. Tik į Rumšiškes atsikrausčiusi sužinojo, kad yra kitokie kūčiukai – keptiniai. Jos mama Milda Bepirštytė-Višinskienė, g. 1939 m., karo ir pokario metais daug keitusi gyvenamąją vietą, galiausiai atsikrausčiusi pas dukrą į Rumšiškes, pamačiusi keptinius kūčiukus klausė: „Kas čia per batonas?“ Virimo receptą ji taip pat perėmusi iš savosios mamos:

Likus parai iki Kūčių pamerkdavo šiltu vandeniu užplikytas aguonas, pačių augintas, skintas ir nukultas (vaikų darbas – nuskinti galvutes ir išgliaudyti). Mirkydavo šiltai. Kūčių dieną imdavo didelį bliūdą, kvietinių miltų (senovėje – kokių turėjo), druskos, vandens ir suminkydavo tešlą, kad nesuliptų. Vaikų darbas – dideliu kočėlu iškočioti didelius plonus blynus, apie 50 x 30 cm. Po blynu pakišdavo ištiestas rankas ir jį pakėlę, išnešdavo į šaltesnį kambarį, ištiesdavo ir laikydavo šaltai apie porą valandų, kad pastingtų ir būtų tvirtesnis. Kol šie stingo, maldavo mėsmale aguonas (seniau gal trynė, V. O.: Kalvarijos krašte tam naudota čerpukė – molinis indas su šiurkščiu vidumi, kuriame aguonos trintos mediniu kočėlu. Tą papasakojo Stanislova Navakauskienė). Permaldavo du–tris kartus. Nieko papildomai nedėjo. Išeidavo marga, baltai juoda košė – aguonpienis. Paskui įdėdavo cukraus. Senovėje, jei turėjo jo – dėjo, jei ne – ne. Tada tuos blynus supjaustydavo maždaug didžiojo piršto platumo juostelėmis. Jas atskirdavo ir pjaustė kuo ploniau įstrižai, atskirdami į šoną, kad nesuliptų. Tuo pat metu ant „mašinos“ užkaisdavo didelį puodą su vandeniu ir, kai šis užvirdavo, dėjo į jį šližikus. Virė panašiai kaip makaronus. Išvirus su visu puodu nešė atvėsinti į sniegą – anksčiau per Kūčias jo būdavo daug. Nuo atvėsusių nupildavo vandenį, šiek tiek jo palikdami. Ant šližikų pylė maltą aguonų košę ir cukrų, jei šio turėjo. Būdavo dar šilta – labai skanu, nors patardavo atšaldyti. Labai skanu ir šalti – valgydavo ir kitą dieną per Kalėdas. Dažnas vis klausdavo: „Ar dar liko tų šližikų?“ Šį valgį, skirtingai nei silkės ar žuvies patiekalus, mėgo ir tebemėgsta vaikai.

Jei bandysit – tik nepirkit tų maltų parduotuvinių aguonų – nusivilsit senuoju receptu! Neužsiauginot – pirkit nemaltas, geriausiai – lietuviškas.

Pabandykim!

Užrašė vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė, 2021 m. lapkričio 20 d.