Mediniai kryžiai, koplytėlės, koplytstulpiai iki pat XX a. vidurio buvo išskirtiniai lietuviško kraštovaizdžio ženklai. Jie stovėjo kone kiekvienoje sodyboje, pakelėse, laukuose, kaimuose – kaip apsauga gyviesiems, o kapinėse ir bažnyčių šventoriuose – kaip paminklai mirusiesiems.
Virtualioje parodoje eksponuojami 29 skaitmeniniai vaizdai, saugomi Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose, negatyvų rinkinyje. Muziejus savo veiklą pradėjo 1966 m. gegužės 16 dieną, kai į darbą buvo priimtas direktorius Vytautas Stanikūnas. Pirmoji išvyka – liepos mėnesį. Ir prasidėjo nuolatinės kelionės po Lietuvą, ieškant pastatų ir eksponatų. Muziejininkai fotografavo išlikusias sodybas, jų aplinką, trobesius. Jau vyko melioracija – griautos senosios sodybos, platinti keliai, tiesinti ar sausinti upeliai, kirsti miškai.
Didžiausias dėmesys buvo pastatams – juk reikėjo atrinkti tinkamus kėlimui į muziejų. Į „kadrą“ kartu su gyvenamuoju namu ar klėtimi patekdavo ir kryžiai, koplytėlės. Vieni – prižiūrėti, kiti – jau „pavargę“, pakrypę, netekę detalių, atsidūrę jiems nebūdingoje aplinkoje. Bet – tebestovintys. Prabėgs dar keleri metai – nebeliks nei sodybų, nei kryžių. Pamatyti juos galima tik nuotraukose, kuriose galbūt atpažinsite savo vaikystės kaimą ar senelių sodybą.
Pirmaisiais muziejaus veiklos metais daugiausiai važinėta po Žemaitiją, tad ir skaitmeninių vaizdų iš šito regiono daugiausia. Autoriai – Algirdas Kubilius, Petras Vėlyvis, Stasys Daunys, Henrikas Sambora, Vytautas Stanikūnas. Parengta nauja virtuali paroda: Įamžinti, bet neišlikę. Mediniai sakraliniai paminklai iš LLBM negatyvų rinkinio
Vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė