Regionas
Architektūra
Daiktai
Želdiniai

Mažoji Lietuva

Vakariniai lietuviai save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva. Jų gyventas plotas (17 000–18 000 kv. km) apima dalį Kuršių Nerijos, Klaipėdos, Šilutės rajonus, pietinę Tauragės rajono dalį.

Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekėsi Mažosios Lietuvos žemė. Ji dar vadinta Prūsų Lietuva. Nuo seno šiose žemėse gyveno baltų (lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų, kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas.

Nuo XVI a. iki 1918 m. Mažąja Lietuva vadinosi ir dabartinio Kaliningrado (Karaliaučius) krašto dalis. Mažajai Lietuvai priskiriama buvusi vokiečių okupuota vakarinė Lietuvos dalis. Jos architektūra gana specifinė, stipriai paveikta kaimyninės šalies tradicijų ir XX a. statybos naujovių. Ūkiai smarkiai skyrėsi ūkininkavimo sąlygomis ir užimtumu. Čia galima rasti pelkininko, laukininko, kopininko ir žvejo sodybas.

Mažosios Lietuvos paveldas yra unikalus ir savitas. Išskirtiniai yra šio regiono architektūra, folkloras, nepakartojami pamario ir pajūrio žvejų, amatininkų papročiai ir verslas.