Senovėje tikėta, kad Velykų pirmoji diena pašvęsta Dievui, reikia ramiai elgtis, pabūti su savo šeimos nariais, sočiai pavalgyti, ,,atsigavėti“. Antrąją dieną galima  svečiuotis, aplankyti  gimines bei draugus, linksmintis.

Kiaušinis – tai neatsiejamas artėjančio pavasario ir Velykų šventės simbolis. Žaidimai – margučių daužavimas (,,muštynės“) ir ridinėjimas – velykinių švenčių linksmybėse senaisiais laikais buvo vieni iš labiausiai mėgiamų. Be jų Velykų linksmybės buvo neįsivaizduojamos. Labiausiai paplitęs buvo daužavimas.  Tikslas – išsiaiškinti, kieno margutis tvirtesnis.  Laimėtojas pasiimdavo jo ranka įmuštus kiaušinius. Taisyklės labai paprastos. Kiaušinį, į kurį bus daužiama, laikydavo taip, kad tarp smiliaus ir nykščio kyšotų tik smaigalio viršūnėlė – pati stipriausia kiaušinio vieta. Į ją kerta irgi smaigaliu. Jei kiaušinis pamušamas į šoną, pažeidžiamos taisyklės. Pirmąją Velykų dieną daugelyje Lietuvos vietų mušdavo tik smaigaliais, antrąją dieną – ir vienu, ir kitu galu, t.y., įdužus smaigaliui, kiaušinio atiduoti dar nereikėdavo – dauždavo dar platesniuoju galu. Priešininkui atiduodavo savo kiaušinį tik įdužus abiems galams. Susitarus, kuris pradės, imdavo daužti margutį į margutį. Dėl taisyklių nesilaikymo kildavo kivirčų ir net muštynių. O jei dar sugautų sukčiaujant su smalos ar kitokiu dirbtiniu kiaušiniu, galėtum ir tris paras kalėjimo gauti. Žaidimo dalyviai kiaušinio stiprumą tikrindavo pakalendami  į savo dantis. Įgudusieji iš garso dažnai teisingai įvertindavo kokybę: jeigu dusliai kaukši – nestiprus, o jei  gražiai skaidriai skamba – stiprus. Dantys ir kakta kentėjo. Kietas Velykinis kiaušinis jo savininkui buvo garbė ir pasididžiavimas. Nugalėtoju buvo laikomas tas, kurio margutis stipriausias – jis  daugiausiai  susirinkdavo duženų. Sakydavo, kuris daugiau margučių išlošė, tas ir laimės tais metais daugiausiai turės.

Kai kur Lietuvoje berniukai ir suaugę vaikinai pievelėje margučio stiprumą tikrindavo mėtydami kiaušinius į viršų. Nugalėtoju laikytas tas dalyvis, kuris kiaušinį išmeta aukščiau, bet nukritęs ant pievelės margutis nesudūžta. Žaidynes su margučiais per šv. Velykas Nepriklausomos Lietuvos kaime labai gražiai yra aprašęs rašytojas Juozas Baltušis romane „Parduotos vasaros“ „Kiaušinių daužavimas“:

,,Tas ėmė iš sieto kiaušinį po kiaušinio ir tikrai kaleno sau į dantis, kol išrinko stipriausią, o tada į Stanislovo: kaukšt! Ir sutratino… savąjį. Vos ne iki pusiau.

– Akį reikia turėti, – džiaugėsi Stanislovas. – Imk kitą!

– Palauk, dar su pūčka [1] vošiu.

– Vožk, – apvertė Stanislovas savąjį smaigaliu žemyn.

Laurynas irgi apvertė ir… vėl savąjį sutratino.

– Sakiau, imk kitą.

Laurynas ėmė. Įsitraukė ir Antanėlis. Abu jaunesnieji tratino kiaušinį po kiaušinio, o Stanislovas laikė savąjį kaip laikęs, tarytum tas geležinis būtų ar cukraus pripildytas“:

– Akį reikia turėti, ne dantis.

(Baltušis J. Parduotos vasaros. D.2 Vilnius, 1977, p.160)

Senovėje margučių ridenimas per Šv. Velykas turėjo simbolinę prasmę: buvo tikima, jog apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, teikia jai gyvybingumą, padeda atsigauti po šaltos, ilgos žiemos. Taigi žmonės stengėsi kuo aktyviau dalyvauti margučių ridenime, kad laukiamas derlius būtų gausesnis ir metai būtų geresni. Azartišką pramogą – kiaušinių ridenimą lietuviai pamėgę nuo senų laikų. Ridinėti dažytus kiaušinius labiausiai mėgę aukštaičiai, ypač rytinis Aukštaitijos pakraštys. Žaisti ar pasižiūrėti varžybų susirinkdavę kone viso kaimo gyventojai – vaikai,  jaunimas, ir garbaus amžiaus senoliai. Ridinėjimas buvo toks populiarus, kad ir miestelių žmonės dažnai prašydavosi priimami į žaidimą. Žaidimo dalyviai būdavę tik jauni vyrai ir paaugliai. Merginoms tai buvo netinkama. Jos pasirūpindavo savo artimiesiems ir berneliams kiaušinių, paragindavo aktyviai dalyvauti, pasaugodavo laimėtuosius margučius. „Ridinėjimas“:

„Nuniro priemenėn, beldėsi kopėčiomis ant užlų [2], o kai nulipo, nešėsi rankoj žievinį lovelį kiaušiniams ritinėti, visą vorantinkliuotą, pilkai nudulkusį.  Ištiesė man:

– Paremk akmenioku.

Pritaikiau aš lovelį ne ant akmenioko, o ant kaladėlės, atrėmęs antruoju galu į baltą smėlio taką. Stanislovas nuėjo trobon ir netrukus išėjo iš jos, nešdamas pilnas rieškučias[3] kiaušinių.

– Pusiau, – atstatė man. – Pasiimk savo, pradėkim.

– Kaipgi pradėkim? – pasižiūrėjau į jį. – Tu jau didelis, ar tau ne gėda?

– Nepradėsi?

– Žmonės juoksis, Stanislovai.

– Nepradėsi – primerkė jis kairę akį.

Pradėjome peržvalgas. Nedidukas, skaisčiai raudonai nukąstas mano kiaušiniokas  kaip paukštis praskrido lovelį, suko dešinėn puslankiu ir nušvilpė taip toli, kad galėjo dabar Stanislovas leisti kiaušinį po kiaušinio – nieko nepeš. O jis pasiėmė žalią ir, kaip tyčia, padėjo jį ne lovelio vidury, o pakrašty. Kiaušinis subuksavo, bumtelėjo į antrąjį kraštą, paskui atgal, nusikepurnėjo į smėlį, o čia apsivertė per pūčką ir sustojo pačioj panosėj: imk nors nuogom rankom! Taigi paleidau dabar savąjį raudoniuką ne nuo lovelio viršaus, net ne nuo pusiau, o tik pačiu pažemiu, kad nesusitėkštu jis ir nesutratintų žaliojo. Kiaušiniokas nuvirvino žemyn, iš lėto prisisuko ir tyliai anam į šoną: kekšt!

– Leidžiam iš naujo, – pasakė Stanislovas.

Dabar paleido jis geltoną, ilgšą ir smaugtu galu. Lyg būtų mažas, nežinotų, kad šitokio kiaušinio nė iš tolo negalima leisti prie ridynių. Ir dar supyko, kad manasis raudoniukas nunešė jį.:

– Suki?

– Kad be sukimo eina!

Stanislovas pasižiūrėjo, paklausė:

– Iš naujo?

– Iš naujo – tai iš naujo. Paleidom po pirmą sykį – vėl peržvalgoms. O iš antrojo manasis vėl nešė stanisloviškį. Dabar jau mėlyną. Nusiėmiau kepurę, pasidėjau ant ant geltono smėlio ir pradėjau krauti neštuosius. Po mėlynojo ėjo Stanislovo žalias, paskui rudas, paskui… Nė vieno sykio mano raudoniukas nėjo tuščiom.

(Baltušis J. Parduotos vasaros. D.2 Vilnius, 1977, p.162-163)

Dažniausiai margučius ridendavo mediniu loveliu – tai lentuke paaukštintu viršum, kartais išskaptuota liepinė ar drebulinė pliauska, beržo ar pušies atsilupusi ilga storesnė žievė. Taisyklės: pirmiausiai visi žaidėjai ridena po vieną savo kiaušinį. Antrą kartą eilės  tvarka vėl kiekvienas žaidėjas paridena loveliu savo kiaušinį. Jeigu riedantis kiaušinis paliečia kitą kiaušinį, tai paliestąjį ridentojas pasiima ir antrą kartą ridena be eilės. Jeigu vienu paleidimu kiaušinis kliudo du kiaušinius, ridentojas abu pasiima ir dar kartą ridena be eilės. Ridena, kol nebepataiko. Laimi tas, kuris susirenka daugiausiai kiaušinių.

Ridendavo kiaušinius ne tik loveliu, bet ir lygioje vietoje, pvz., ant pievutės kieme. Susirinkę žaidėjai savo margučius ridena iš pažymėtos vietos, o laimi tas, kurio kiaušinis nusirita toliausiai. Laimėtojui atitenka visi aplenkti arba paliesti margučiai.

Margučius rideno ir lazda išjudindami iš ramybės vietos. Kiekvienas varžybų dalyvis iš tos pačios pažymėtos vietos savo margutį atsargiai išridena lazda. Laimi tas žmogus, kuris sveiką margutį nuridena toliausiai. Jam atitenka visi kiaušiniai.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai nesudėtingas žaidimas, tačiau iš tiesų labai svarbi tinkama strategija, įgūdžiai, taiklumas, įrankis ir, žinoma, sėkmė. Norint laimėti margučių ridenimo turnyrą, svarbu išsirinkti gerą kiaušinį, įžvelgti jo riedėjimo greitį, žinoti, kad apvalus margutis, tikėtina,  riedės tiesiai, o smailas nusisuks į šoną. Jeigu norite, kad margutis riedėtų į kairę pusę, ridenti reikėtų smailiuoju galu į kairę pusę, o jei į dešinę – smaigaliu į dešinę.

Margučius ridendavo ir lovyje. Vienas lovio galas  turi būti paaukštinamas. Vienu metu ridena du žaidėjai. Laimi tas, kurio margutis atsimuša į kitą ir jį pramuša. Laimėtojas susirenka „derlių“.

Jau retai žaidžiamas sudėtingesnis variantas: ridenimo lovelio žemesniajame gale padaroma duobutė. Du žaidėjai leidžia loveliu po kiaušinį. Laimi tas, kurio kiaušinis pralekia pro duobutę, pralaimi tas, kurio kiaušinis pataiko į duobutę. Kliūties išvengusio kiaušinio savininkas pasiima į savo ir duobutę nusiritusį kiaušinį. Kai abu kiaušiniai surieda į duobutę ar abu pralekia pro šalį – kiekvienas žaidėjas pasiima savo margutį.

Rytinėje Lietuvos dalyje buvo labai populiaru lošti kortomis iš kiaušinių. Tai labai mėgo vidutinio ir vyresnio amžiaus vyrai. Lošdavo tuos pačius lošimus kaip ir iš pinigų, tik per Velykas ,,statoma“ margučiais. Jų pritrūkus, tiko ir žali kiaušiniai. Įsismaginusieji lošdavę ir per naktį.

Dar vienas svarbus velykinių linksmybių akcentas – sūpuoklės. Be sūpuoklių velykinis džiaugsmas senajame Lietuvos kaime – nebe džiaugsmas. Kuo aukščiau įsisupsi, tuo garbingesnis jausiesi. O apie merginas būdavo sakoma: „supasi, kad lengvai ir gerai ištekėtų“, kad „būtų gera šeimininkė“ ir pan. O jei jaunimas per Velykas gerai pasisups, tai vasarą nebus uodų ir galvos nesopės.

Nors supimosi ritualas iš šalies gali atrodyti tyras ir nekaltas, bet tai buvo reikšmingas  merginimosi paprotys. Vaikinai pasisodinę merginas ant sūpuoklių jas supdavę ir vis „netyčia“ priliesdavę ar apkabindavę. Etnologas prof. L.Klimka teigia, ,, jaunimas būdavo padykęs visais laikais, o ypač pavasarį, mat po Gavėnios prasidėdavo pasiruošimas vedyboms, piršlybų metas, todėl erotiškumas neatsiejamas nuo pavasario švenčių”.

Dzūkai pirmąją Velykų dieną pakilę nuo vaišių stalo būtinai eidavę į lauką, kad pajustų ryšį su gamta. Pabuvodavę kieme, pievelėje ar pamiškėje ir atlikdavę tam tikras apeigas. Viena iš jų vadinama „Šokimas lenton“: ant žemės patiesiamas rąstas, ant jo – lenta. Viename lentos gale  atsistoja vienas jaunuolis, kitame – kitas. Supdamiesi jie šokteli ir lenta  suduoda į žemę. Tikėta, kad tokiu būdu pabudinama žemė ir paskatinamas jos derlingumas – taip būdavo prašoma gero javų ir linų derliaus.

Tradicijos yra svarbios ir šiandien, bet svarbiausia – kad Velykų dienos žaidimai teiktų džiaugsmą visiems mūsų svečiams ir taptų dienos akcentu, nepamirštamu mažiesiems ir suaugusiems. Žaidimus su margučiais ir kitas linksmybes išbandyti galėsite balandžio 10 dieną Lietuvos liaudies buities muziejuje. Kviečiame atvykti į šventę! Šventės programa ČIA

 

Parengė vyresnioji muziejininkė Danutė Blaževičienė

 

[1] Pūčka – bukasis kiaušinio galas, storgalys

[2] Ūžla – vieta virš lubų

[3] Rieškučios – dvi suglaustos saujos

Naudota literatūra

Juozas Baltušis. Parduotos vasaros. D. 2, Vilnius, 1977 m., (p. 160–163)

Vaicekauskas, Arūnas Velykų margučiai / [teksto autorius Arūnas Vaicekauskas]. – Kaunas: Šviesa, 2006 (Kaunas: Spindulys).

Velykų rytą lelija pražydo: Verbų sekmadienio, Velykų, Jurginių papročiai ir tautosaka / parengė Nijolė Marcinkevičienė (papročiai, tikėjimai, burtai) – Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006 (Vilnius: S. Ratkevičiaus firma).