Apsilankę Lietuvos liaudies buities muziejuje, lankytojai gali ne tik apžiūrėti čia auginamas aveles, bet ir susipažinti su vilnos apdirbimo įrankiais bei įranga. Patys seniausi – rankiniai karštuvai. Tai dvi lentelės, į kurias prikalta daugybė vinučių. XIX a. pabaigoje Lietuvoje prie vandens jėgainių atsirado karšyklų, kur vilnų karšimo mašinas suko vandens jėga. Miesteliuose paplito karšyklos su ranka sukamomis vilnų karšimo mašinomis. Prie kai kurių karšyklų buvo įrengti maniežai, į kuriuos įkinkydavo arklį, o šis sukdavo karšimo mašiną. Tarpukaryje atsirado didesnių karšyklų su varikliais.

Karšyklai paprastai paskirdavo patalpą arba atskirą trobesį. Trobesys buvo ręstinis ar karkasinis, dviejų patalpų. Vienoje patalpoje pastatydavo vilnų karšimo mašinas, kitą pritaikydavo laukti atvykusiems karšti vilnų žmonėms. Karšykla dažnai būdavo kartu su vėlykla.⠀

Miesteliuose veikdavo po 1–2 karšyklas. Žmonės paprastai nešdavo karšti vilnas į tą, kuri buvo arčiau namų. Karšimo procesas vykdavo įvairiai: arba karšdavo pats savininkas, arba jis samdydavo darbininkus. Kai kuriose karšyklose karšdavo ir užsakovai: vieni pasikeisdami suko karšimo mašinos rankeną, kiti dėliodavo vilnas ant besisukančių velenėlių. Mato Stasilionio karšykloje Vabalių kaime (Radviliškio r.) per parą prikaršdavo apie 25 kilogramus vilnų, nes darbas nesustodavo dieną ir naktį. Baigus karšti, karšyklos šeimininkas vilnas pasverdavo rankinėmis svarstyklėmis – „bezmėnu“. Kilogramas sukarštų vilnų kainavo apie 30–40 centų.

Muziejaus fonduose saugomi rankiniai vilnų karštuvai, taip pat kelios vilnų karšimo mašinos. 2017 m. buvo įgyta tarpukaryje pagaminta, o apie 1955 m. Jonavoje pirkta vilnų karšimo mašina. Ji priklausė Pranui Jarmolavičiui (1924–2010), gimusiam Maulių kaime, o vėliau gyvenusiam Pagirių miestelyje (abu Kėdainių r.). Verstis vilnų vėlimo ir karšimo amatais jam pasiūlė draugas, nes P. Jarmolavičius nenorėjo eiti dirbti į kolūkį. Karšyklai buvo paskirta atskira patalpa namuose; vėliau perkelta į ūkinį pastatą. 1960 m. P. Jarmolavičius pradėjo dirbti melioracijoje, todėl karšykloje dirbo antraeilėse pareigose. Užsakovams paprašius, vilnas karšė iki 1990 m.

Vilnų karšimo mašinos aukštis 140 cm, ilgis 225 cm, plotis 150 cm. Ją sudaro medinis rėmas, kuriame įtvirtintas karšimo šepetine juosta aptrauktas būgnas. Aplink būgną išdėstyta 10 skirtingo skersmens velenėlių. Jie aptraukti karšimo šepečiu. Karšimo mašinos priekyje – transporterio juosta vilnų padavimui. Gale įtaisytas medinis produkcijos nuėmimo būgnas. Visi velenai ir velenėliai sukami per skriemulius diržinėmis pavaromis. Velenėlių ašių galai yra metaliniuose guoliuose. Pradžioje mašiną sukdavo rankena, vėliau patobulino: pritaisė dyzelinį, paskui jau ir elektrinį variklį.

Vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė

⠀Vilnų karšimo mašina. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.