Sakoma, kai tik pasaulyje gimsta žmogus, tuojau Verpėja danguje pradeda verpti jo gyvenimo siūlą, kuris baigiasi žvaigžde. Kai lemtis nusprendžia, jog turi baigtis žmogaus gyvenimo dienos, siūlas nutrūksta, žvaigždė užgęsta ir žmogus miršta.

Lietuvių liaudies audinių pagrindinė žaliava buvo linas ir vilna. XIX a. Lietuvoje buvo sėjami trijų rūšių linai: ilgūnėliai, šilkūnėliai, rečiau – galviniai-grūdiniai. Tuo metu linai daugiausiai būdavo auginami šeimos poreikiams, kartais – ir pardavimui. Galviniai linai netiko nei audiniams, nei pardavimui. Šių linų pluoštas nors ir švelnus, tačiau labai trumpas, plonas, audiniams nebuvo naudojamas. Galviniai linai būdavo sėjami tiktai sėmenims, iš kurių spaudžiamas aliejus. Ilgūnėliai linai išauga aukšti, nors galvučių turi nedaug, bet jos didesnės už galvinių linų galvutes. Jų pluoštas būna ilgas ir storas, bet sunkiai skiriasi, todėl verpėjos negali jų plonai suverpti. Jų gijos verpiant šiaušiasi ir trūkinėja, iš tokių linų išaustas audeklas esti nelygus ir nestipras, todėl ilgūnėliai linai dažniau būdavo auginami pardavimui. Šilkūnėliai linai yra senoviniai trumpučiai linai. Jie turi mažai galvučių, jos nedidelės, linų pluoštas švelnus ir gerai verpiasi. Iš jo išausti audeklai yra lygūs, gražūs ir švelnūs, todėl šilkūnėlius linus valstiečiai sėdavo savo ūkio reikalams – jų pluoštą verpdavo ir ausdavo iš jo plonas drobes. Paprastai linai buvo sėjami pavasario sėjos pabaigoje. Kad linai būtų geri – švarūs, be piktžolių, vienodesnio storio – jie buvo sėjami dirvonuose, dobilienoje.

Linai, jų apdirbimas, verpimas ir audimas, lininiai gaminiai yra gausiai apdainuojami liaudies dainose, užkoduoti mįslėse, minimi posakiuose, patarlėse, pasakose ir padavimuose. Pateikiame keletą pavyzdžių iš tautosakos:

Neravėtas linas mergai akis trina.

Geri miltai mokina kepėją, geri linai – verpėją.

Nesigirk audeklu, kol dar linai nesėti.

Kas ilgą liną nori turėti, jį ant Stanislovo turi sėti.

Gyvenu kaip linas, baloj mirkdamas.

Vaikai neprausti, linai neverpti.

Linai buvo sėjami „moterišką dieną“. Tokios dienos (pagal seną pavadinimą) buvo sereda, pėtnyčia, subata, t. y. trečiadienis, penktadienis ir šeštadienis. Stengtasi sėti moterų šventųjų – Elenos ir Julijos – dieną, t. y. gegužės 22 d. Sėmenis  su krepšeliu į dirvą ar į vežimą nunešdavo moterys. Sėmenys būdavo sėjami iš moters baltos lininės prijuostės. Buvo manoma, jog linai – moterų augalas. Moterų daliai sėjamas, moterų rankomis apdirbamas, tad jų augimui gali padėti visa, kas susiję su moterimis.

Dubičiuose (Dzūkijoje) vyravo posakis „Už pakulas pinigai – jau bobų“. Linų pluoštas buvo šeimininkės, o sėmenys – šeimininko žinioje. Iš linų, pašukų ir pakulų buvo audžiami įvairūs buitiniai ir dekoratyviniai audiniai. Prireikus dalį pakulų šeimininkė išsimainydavo į po kaimus važinėjančių žydų pirklių atvežtą muilą, adatas, silkes ir kt. Manyta, kad seniau moterys, sėsdamos verpti ar austi, būtinai atsižvelgdavo į mėnulio fazę. Verpti esą geriausia pradėti per pilnatį, tada darbas greitai eisiąs. Merginos stengdavosi iki Vieversio paukštelių sutikimo dienos, vasario 24-osios užbaigti verpti. Buvo sakoma: „Skubėk verpti, nes atskridęs vieversys kuodelį priterš.“ Mat dienai pailgėjus, jau laikas sėsti audimo staklėsna.

Medinė verpstė buvo pagrindinis verpimo įrankis iki XVIII a.–XIX a. pradžios, nors tuo metu ją sparčiai stūmė daug anksčiau atsiradęs verpimo ratelis. Tačiau XIX a. dar ne visos valstietės verpdavo rateliais. Tai buvo retas, brangus daiktas, todėl dalis moterų ir toliau verpdavo verpstėmis. Čia pristatoma muziejuje saugoma verpstė – medinė, gausiai ornamentuota, pagaminta 1859 m., naudota Žiežmariuose, Kaišiadorių r.

Vyresnioji muziejininkė Rasma Noreikytė

Naudota literatūra:

  1. Mikalina Glemžaitė. Verpimo ir audimo tradicijos Lietuvoje, in: Iš lietuvių kultūros istorijos, 1, Vilnius, „Mintis“, 1958, p. 212—227. Prieiga per internetą: http://lad.lt/data/com_ladlibrary/926/212-227.pdf
  2. https://www.mle.lt/straipsniai/verpimas
  3. http://makingandgrowing.com/wp-content/uploads/2017/01/siulokelias.pdf
  4. http://patarles.dainutekstai.lt/linai-2.htm
  5. http://www.llti.lt/failai/22%20Kensminiene.pdf
  6. http://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vaitkeviciene_Daiva/Vaitkeviciene_TD_23_2002.pdf
  7. Daiva Vaitkevičienė. Laima gimtuvėse ir krikštynose. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Prieiga per internetą: http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:4245657/datastreams/MAIN/content
  8. Lietuvių etnografinis enciklopedinis žodynas. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015
  9. Inga Nėniėnė, Eglė Kumpikaitė, Audronė Ragaišienė. Audimų raktas. Melanijos Gukovskos kolekcija. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Kauno technologijos universitetas. Kaunas, 2013
  10. Dubičiai. Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija. Vilnius, „Mintis“, 1989