Rašydama apie šv. Velykų stebuklą, galvoje turiu ne tik didįjį Prisikėlimo stebuklą, kuris prieš mūsų akis vyksta šiame paveiksle, kur Prisikėlęs Kristus, nugalėjęs mirtį ir nuodėmę, pirmajai iš visų žmonių pasirodo savo ištikimai sekėjai Marijai Magdalietei. Nemažas stebuklas yra ir pats paveikslas, mūsų fonduose esantis lygiai 50 metų – nuo 1972 m. Žinios apie jo įsigijimą yra minimalios, jis niekada nebuvo tyrinėtas, tik, būdamas avarinės būklės, 2003 m. restauruotas LNDM P. Gudyno restauravimo centre. Manau, šį išskirtinį kūrinį pagaliau pats laikas plačiau pristatyti.
Jau pirmą kartą pamačius paveikslą buvo aišku, jog tai puikaus Europos tapytojo ranka atliktas kūrinys, galintis papuošti bet kurio muziejaus ekspoziciją, datuotinas greičiausiai XVII a. Išsiaiškinus pirmavaizdžio autorių ir peržiūrėjus restauravimo metu atliktus cheminius tyrimus, spėjimai pasitvirtino – paveikslą iš tiesų galime datuoti maždaug ties XVII a. viduriu. Bet apie viską iš eilės.
Muziejaus paveikslo pirmavaizdžio (ar kelių pirmavaizdžių) autorius – florentietis tapytojas Mario Balassi (1604–1667) – baroko laikotarpio italų dailininkas, dirbęs gimtojoje Florencijoje, Romoje, Venecijoje ir dar gerokai pasiblaškęs po Europą, kūręs Vienoje. Jis gimė 1604 m. Florencijoje ir, dar būdamas vaikas, jau pradėjo mokytis menų. Pradžioje mokėsi pas veronietį tapytoją Jacopo Ligozzi (1547–1627) vėliau – florentiečio Matteo Rosselli (1578–1650) dirbtuvėje. Pirmasis mokytojas buvo vėlyvojo renesanso ir manierizmo stilių atstovas, antrojo kūryboje jau reiškėsi ankstyvojo baroko bruožai. Mokinio kūrybą neabejotinai veikė abiejų mokytojų įtakos. Galiausiai savo įgūdžius jis pradėjo tobulinti vėlyvojo Renesanso ir manierizmo atstovo, tapytojo Domenico Passignano (Domenico Cresti arba Crespi, 1559–1638) studijoje. Pakviesti popiežiaus Urbono VIII, abu su mokytoju vyko dirbti į Romą, kur jaunasis tapytojas 1632 m. nutapė Noli me Tangere rekonstruojamos San Caio bažnyčios altoriui (bažnyčia 1878 m. nugriauta). Paveikslas šiuo metu saugomas Cassa di Risparmio kolekcijoje Florencijoje ir yra artimiausias mūsų muziejuje saugomam kūriniui. Tiesa, originalo išmatavimai yra ženkliai didesni (243 x 165 cm, mūsų muziejaus paveikslo – 114 x 92 cm).
Kiek ankstesnis, 1630 m. datuojamas M. Balassi Noli me Tangere yra analogiškas savo kompozicija, tačiau gerokai skiriasi spalviškai, o taip pat ir kontrastingesne, „kietesne“ tapyba. Šis kūrinys saugomas šalia Florencijos esančio Prato miesto muziejuje.
Žinomos ir kitos, paties dailininko rankai priskiriamos Noli me tangere kartotės (pvz., esanti Italijoje, Genujos mieste), o taip pat sekiniai, priskiriami jo rato ir laikmečio dailininkams (pvz., paveikslas esantis Ispanijoje, Valjadolide). Kartotės ir sekiniai taip pat skiriasi spalvinėmis gamomis ir dydžiais.
Tad ką galime pasakyti apie mūsų muziejaus paveikslą? Pirmiausia, kaip jau minėjau, tai sumažinta florentiečio M. Balassi kartotė, atlikta nežinomo italų, galimai paties M. Balassi rato dailininko, sukurta panašiu metu, kuomet kūrė ir pats autorius. Ar paveikslas galėjo būti nutapytas paties M. Balassi ranka, pasakyti sunku, tam reikia specialistų, tyrinėjančių florentiečio dailininko kūrybą, palyginimų natūroje ir t. t. Bet žinome, jog M. Balassi kūryba metų ir kelionių po Europą bėgyje gerokai kito, tad visko gali būti, kad turime vėlesnį jo Noli me tangere variantą su švelnesne tapyba ir subtilesniu koloritu. Bet kokiu atveju, tai puikaus dailininko, M. Balassi amžininko, darbas (tapybos virtuoziškumas ypač ryškus detalėse, kur išlikusi originali tapyba – Magdalietės plaukai ir drabužiai, Jėzaus plaukai).
Apie ką mums byloja paveikslas? Jis iliustruoja Evangelijos pagal Joną eilutes, kuomet prisikėlęs Kristus prie jo tuščio kapo verkiančiai Marijai Magdalietei ištaria: „Noli me tangere!“ („Nelaikyk manęs!“) (Jn 20, 17).
Noli me tangere – greičiausiai populiariausias su Marija Magdaliete susijęs siužetas visų laikotarpių dailėje. Marija Magdalietė, moteris iš Magdalos vietovės Palestinoje, minima visų keturių evangelistų tekstuose. Ištikima Jėzaus sekėja ir pagalbininkė, ji lydėjo Jėzų per visą jo Kančios kelią, kartu su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu matė Išganytojo mirtį ant kryžiaus, pirmoji atvyko prie Jėzaus kapo, pirmoji pamatė Kristų prisikėlusį iš numirusių ir pirmoji apie tai pranešė apaštalams. Paveiksle vaizduojamas momentas, kuomet Marija Magdalietė atpažįsta Prisikėlusįjį (pradžioje ji Kristų palaiko sodininku, tačiau Jėzui pašaukus vardu „Marija!“, ji iš karto atsiliepia hebrajiškai „Rabuni!“ ( „Mokytojau!”) ir tiesdama rankas puola prie jo, stengdamasi jį paliesti. Tuomet Jėzus jai taria: „Nelaikyk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ ( Jn 20, 16–17). Tai labai aiškus nurodymas Marijai Magdalietei – pirmajai įvykusio dangiško stebuklo ir Prisikėlimo liudininkei, jog Kristaus paliesti fiziškai ji jau nebegali ir negalės, su juo įmanomas tik dvasinis, vidinis, širdžių ir sielų kontaktas.
Ši Naujojo Testamento scena buvo mėgiama vaizduoti daugelyje krikščioniškojo meno kūrinių nuo ankstyvųjų viduramžių, vėliau – gotikos ir Renesanso dailėje. Kiekvienas laikmetis turėjo šios scenos vaizdavimo specifiką, kuri atspindėjo to laikmečio idėjas, skonius, madas ir tradicijas. Ypač šis siužetas išpopuliarėjo Europos tapyboje baroko laikotarpiu, kuomet dailininkai pabrėždavo Marijos Magdalietės susitikimo su Prisikėlusiuoju dramatizmą ir emocingumą.
Muziejinio „Noli me tangere“ kompozicija yra barokinė, dinamiška, veržli, jos pagrindą sudaro įstrižainė, jungianti Jėzaus ir Magdalietės figūras, jų rankų gestus ir žvilgsnius. Magdalietė, pasipuošusi XVII a. drabužiais, suklupusi prieš Kristų, tiesia į jį rankas nustebimo gestu ir norėdama jį paliesti, jos veide džiaugsmas sumišęs su begaliniu nustebimu. O štai Jėzaus, apsigobusio mėlynu apsiaustu ir supamo šiltos šviesos ir neryškių spindulių, judesys yra gana neįprastas tokiose kompozicijose – jis nenusisuka, neatstumia, o žengia Magdalietės pusėn, jo sulaikymo gestas panašesnis į siekimą paliesti Magdalietės veidą. Paveikslas neturi laikmečiui būdingo perdėto teatrališkumo, dirbtinumo, scenos dalyvių susitikimas žmogiškai jausmingas.
LNDM P. Gudyno restauravimo centre saugomi 2003 m. restauravimo dokumentai papildo menkus duomenis apie paveikslą – jį restauravusi I kvalifikacinės kategorijos tapybos restauratorė Daiva Petrauskaitė apraše nurodo avarinę jo būklę: paveikslas gautas be porėmio, uždėtas ant kartono, kartą paveikslas jau restauruotas, jo drobė buvusi dubliuota, yra užtapymų, storas, pageltęs lako sluoksnis, autorinė drobė labai sunykusi, yra daug horizontalių įplyšimų.
Apraše matome, kaip paveikslas buvo „gydytas“: nuimta sena dubliuotės drobė, suklijuoti įplyšimai ir autorinės drobės netekimai, paveikslas dubliuotas nauja drobe, užtemptas ant naujo porėmio, gruntuoti tapybinio sluoksnio netekimai, pašalinti užtapymai, suplonintas lako sluoksnis, retušuoti netekimai.
Prieš restauravimą buvo atlikti paveikslo cheminiai tyrimai. Iš dr. Jurgos Bagdzevičienės pateiktos medžiagos mums įdomiausi yra pigmentų tyrimai. Paimtų mėlyno dažo nuo Jėzaus ir Magdalietės rūbų ir raudono dažo nuo Magdalietės rūbų mėginių tyrime, autorinės tapybos sluoksnyje, matome panaudotus senuosius pigmentus – ultramariną, raudoną cinoberį (gyvsidabrio pigmentą) ir švino baltąjį pigmentą. Pastarasis buvo ypač paplitęs baroko laikotarpio tapyboje: juo šviesindavo gruntą, maišytą su cinoberiu, naudojo kūnui, o maišytą su ultramarinu – mėlynos spalvos plotams, dangui tapyti. Senųjų pigmentų naudojimas paveiksle mums patvirtina jo sukūrimo laiką – XVII a. Virš šių pigmentų matome nustatytą lako sluoksnį, o virš jo – greičiausiai XIX a. vykusio paveikslo restauravimo-užtapymo ženklus – panaudotą raudoną ochrą ir Berlyno mėlynąjį pigmentą, paplitusį Europoje tik nuo XVIII a. vid. Matyt, tuo metu paveikslo būklė jau buvusi bloga, tad tuo pat metu galimai dubliuota ir jo drobė.
Šis tekstas – tai tik pradžia labai įdomaus tyrimo, kuris laukia, kad muziejaus paveikslas „Noli me tangere“ surastų sau deramą vietą platesniame, ne tik vietiniame kontekste.
Menotyrininkė Ina Dringelytė
P.S. Nuoširdi padėka už paveikslo restauravimo medžiagos suradimą ir konsultaciją kolegai, VDA Restauravimo katedros doc., LNDM P. Gudyno restauravimo centro eksperto k. k. molbertinės tapybos restauratoriui Linui Lukoševičiui.
Naudota literatūra ir iliustracijų šaltiniai:
1. Kristus ir Magdalietė_tyrimai (dr. Jurga Bagdzevičienė, P. Gudyno restauravimo centras, 2003 m.).
2. Kristus ir Magdalietė_aprašas (I k. k. molbert. tapybos restauratorė Daiva Petrauskaitė, P. Gudyno restauravimo centras, 2003 m.).
3. http://artevalladolid.blogspot.com/2017/05/una-copia-del-noli-me-tangere-del.html
4. https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Mario_balassi,_noli_me_tangere,_1630_ca.jpg
5. https://wikioo.org/paintings.php?refarticle=AQR9BT&titlepainting=Noli%20me%20tangere&artistname=Mario%20Balassi
