Eksponato byla: velykiniai būgnai

Ar žinote, kas tie Velykų būgnai ir kaip jie dunda? Ir kad jų mušimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą? Ir kokia sena ši tradicija bei kokia šių būgnų kilmė? Skaitykite proginę šios dienos Eksponato bylą ir daug apie tai sužinosite. Taip pat norime jus suintriguoti – gali būti, kad šv. Velykų rytą jūs išgirsite vieno iš dviejų muziejaus velykinių būgnų dundėjimą! Jei tai įvyks, tai bus įrodymas, kad muziejininkų entuziazmas iš tiesų daug ką gali, ypač sulaukus bičiuliškų patarimų iš šalies.

Lygiai prieš 2 savaites, trečiadienio rytą, galvoje ir kompiuterio ekrane jau dėliodama naują Eksponato bylą apie muziejaus velykinius būgnus, ruošiamą specialiai Didžiajai savaitei, mąsčiau, kad svarbu ne tik apie juos parašyti, bet kad puiku būtų, jei skaitytojai išgirstų griausmingą jų dundėjimą, kaip man pačiai kažkada teko jį išgirsti Mažeikių r. Pievėnų bažnyčioje, garsėjančioje teatralizuotais velyknakčio budėjimais. Jau anksčiau buvau pastebėjus, kad Žemaičių etnokultūros centras paviešino 2019 m. sukurtą trumputį filmuką apie būgnų mušimą šv. Velykų rytą Žemaičių Naumiesčio bažnyčios šventoriuje, tad nutariu paprašyti leidimo mums šiuo jų filmuku pasidalinti Eksponato byloje. Skambinu Žemaičių etnokultūros centro vadovui Valerijonui Krutikovui ir, paaiškinus kokiu reikalu trukdau, gaunu ne tik leidimą pasidalinti jų filmuota medžiaga, bet sulaukiu ir logiško klausimo: kodėl netvarkote savo muziejinių būgnų? Atsakau, kad tokia mintis senokai kirba, bet nėra kas užveda ant kelio, nežinia kur kreiptis, ieškant informacijos šiuo klausimu – ar čia kokį LKT projektą rašyt, ar ką… Ir iš viso, kiek girdėjau, šuns odos reikia, kaip senovėj naudojo, tai gal tada būgnai geriau tegu stovi be membranų… Nereikia jokio projekto, mes patys viską sutvarkėme, sutvarkysite ir jūs, jokio šuns nereikia, elnio odą panaudojome, Šiauliai pagelbėjo, – išgirstu. Ir čia pat gaunu kontaktus dėl odos bei pažadą pakonsultuot, kad nepadarytume tų klaidelių, kurias jie be patyrimo padarė. Dar mums bekalbant, galvoje jau sukasi mintys: metalo restauratorę Audronę Gogelienę muziejuje turime, odos specialistą Justą Rimavičių – turime, reikia tik pritarimo ir palaikymo. Justas pritaria: gerai, įdomu, reikia daryt. Dalia Šiškauskienė, fondų ir restauravimo skyriaus vadovė, nuo kurios priklauso šių idėjų realizacija, tvirtai palaiko – valio, darom! Kaip? Iki Velykų? Nespėsim! Spėsim, skambink dėl odų! Skambinu į Šiaulius – TDL Oda vadovas žada pagelbėti, bet reikia laukti. Laukiam, o vakar, antradienį, Justas su Pranu Jočiūnu jau važiavo į Šiaulius pasiimti pažadėtų odų, apdorotų ten pat, kur buvo ir senasis, garsusis Chaimo Frenkelio odų fabrikas. Deja, kol kas būgnams gauta tik viena tinkama oda. Bet gal ir gerai pradėti nuo vieno, nes laiko labai nedaug, patirties nėra, o darbas laukia didelis. Jei Audronei ir Justui pasiseks, o mūsų kartą jau matyti šaunieji būgnytojai bus pasiryžę nauja oda užtrauktą būgną išbandyti, šv. Velykų rytmetį išgirsime, kaip dunda vienas iš muziejinių būgnų!

O kol kas paklausykime Žemaičių Naumiesčio bažnyčios velykinių būgnų garsų.

Bažnytiniai būgnai pagal senovinę tradiciją būdavo mušami šv. Velykų rytą – kviečiant žmones į bažnyčią bei procesijos metu. Šie būgnai savo forma – didžiuliai katilai, išlieti ar iškalstinėti iš metalo (vario, žalvario) ir aptraukti oda (ožio, šuns), mušami tam tikru ritmu dviem medinėmis lazdomis.

Kartenos bažnyčios velykiniai būgnai. Irenos Šileikienės nuotrauka, 1990

Lietuvių kompozitorius ir pedagogas Remigijus Šileikà įvardija juos kaip kãtilbūgnius (didelio katilo pavidalo būgnus), mušamuosius membranofonus, kurių garsus sukelia virpanti įtempta membrana – virpanti membranofonų dalis, sukelianti garsus. Garsas reguliuojamas įtempiant ar atleidžiant membraną, o išgaunamas mušant medinėmis kuokelėmis.

R. Šileika rašo, jog šiuolaikinių katilbūgnių prototipai Europoje atsirado dar VI a. pradžioje. Nuo XI a. jie buvo naudojami kryžiaus žygiuose. Du nedidelius skirtingo skersmens vario katilbūgnius, aptrauktus oda, tvirtindavo prie juosmens. Būdami skirtingo skersmens ir tūrio, jie skyrėsi ir garso aukščiu. Vėliau karo žygiuose didelius katilbūgnius kabindavo žirgo balno abiejose pusėse po vieną. Katilbūgnių tipo muzikos instrumentus naudojo daugelis tautų. Taip pat žinomos ir priešingos nuomonės, kad ne europiečiai katilbūgnius naudojo kryžiaus žygiuose, o priešingai, pastarieji kilę iš islamiškų rytų kraštų, o į Europą atkeliavo kaip kryžiaus žygių trofėjai. R. Šileika nurodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerija naudojo varinius katilbūgnius su 1–3 garsaskylėmis dugne, iš viršaus aptrauktus oda, kurią prispausdavo metalinis lankas ir įtempdavo varžtai. Jie buvo statomi ant geležinių stovų arba kabinami prie žirgo šonų, o mušami medinėmis kuokelėmis. Manoma, kad nuo senų laikų visuose Lietuvos regionuose Velykų rytą šventoriuose mušami ir bažnytiniuose inventoriuose jau XVIII a. dažnai minimi katilbūgniai – karinių būgnų palikuonys. Iš katilbūgnių kilo timpanai, nuo XVII a. vidurio naudojami simfoniniuose orkestruose.

Seniausiais ir įspūdingiausiais katilbūgniais Lietuvoje laikomi būgnai, stovintys Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje. Tradiciškai manoma, kad tai Lietuvos didžiojo etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624–1682) trofėjiniai turkų kariuomenės būgnai, M. K. Paco pargabenti į Lietuvą po pergalės prieš turkus Chotino mūšyje 1673 m. Yra ir kitų nuomonių: šie būgnai ne atimti iš turkų, bet buvo mušami lietuvių mūšyje ir todėl saugomi bažnyčioje didžiosios pergalės atminimui. Kaip ten bebūtų buvę, galima tik įsivaizduoti, kad tokių būgnų griausmas sutelkdavo ir motyvuodavo karius, o priešams įvarydavo baimės. Kaip didžiausi Lietuvos timpanai – 1,35 m skersmens, 92 cm aukščio, šie du žalvariniai, oda aptraukti kariuomenės mušamieji instrumentai, įtraukti į Lietuvos rekordų knygą.

Įdomu tai, kad vieno šių būgnų kopija su Rokiškio krašto šviesuolio, kultūrininko ir Rokiškio neogotikinės bažnyčios fundatoriaus, grafo Reinoldo Tyzenhauzo (1830–1880) inicialais buvo padaryta 1877 m., tais pat metais, kaip buvo pastatyta ir bažnyčia. 2013 m. būgnas buvo restauruotas ir naudojamas, o mes turime galimybę pasiklausyti, kaip įspūdingai jis skamba.

Dailės istorikė, dr. Asta Giniūnienė pažymi, kad XVIII–XIX a. bažnytiniai būgnai buvo paplitę visoje Lietuvoje, ypač Žemaitijoje (Salantuose, Kartenoje, Pievėnuose, Pikeliuose, Tūbinėse) ir Užnemunėje (Griškabūdžio, Ilguvos, Lekėčių, Višakio Rūdos bažnyčiose). Tačiau aukštaičiai buvo aktyvesni už žemaičius ir suvalkiečius – 2020-iais Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centro bei Panevėžio kraštotyros muziejaus teikimu, Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Nuo XIX a., nors ir su pertrūkiais, įvairiose Aukštaitijos regiono parapijose – Pašvitinyje, Raguvoje, Rokiškyje ir kitur – buvo tęsiama ši sena šv. Velykų̨ ryto tradicija, o Vadoklių miestelio bendruomenė didžiuojasi išsaugojusi šį paprotį̨ nenutrūkusį – be būgno gaudesio Velykos Vadokliuose neįsivaizduojamos.

O dabar plačiau apie mūsų muziejaus velykinius būgnus.

Vieną iš būgnų, ilgus metus naudotą Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, muziejui dar 1970 m. perdavė ilgus metus joje klebonavęs kunigas Jonas Žemaitis (1904–2001), dovanojęs muziejui nemažai ir kitų liturginių, bažnyčioje jau nebenaudotų daiktų. Būgno būklė bloga – jis netekęs odinės membranos, gerokai deformuotas apatinėje dalyje, geležinės detalės stipriai surūdiję, tačiau muziejaus planuose – šio būgno tvarkymas.

LLBM žalvarinis velykinis būgnas kol kas dar be membranos. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Rumšiškių bažnyčios būgnas – nemažas (skersmuo – 62 cm; aukštis – ~ 50 cm), iš kalto ir kalstinėto žalvario pagamintas katilas apskritimo formos viršumi ir apvaliu dugnu, jo viršus be membranos, būgno dugne yra nedidelė kiaurymė, sustiprinanti garsą. Jis iškeltas ant trijų riestų, tarp savęs apskritimo formos detale sujungtų, dekoratyviniais raštais puoštų ir bumbulais užbaigtų lietų kojelių, prie būgno prikniedytom 3-is stilizuoto akanto lapų dekoro detalėmis. Lankas, juosiantis būgną, kaip ir kojelės, pagamintas iš geležies, jis puoštas 7-iais lietais karūnuotais ereliais, taip pat prikniedytais prie būgno ir suveržtas dideliais šaltkalvio darbo varžtais su skylėmis apskritimais užbaigtuose galuose, kad lengviau būtų galima lanką suveržti.

Šis Rumšiškių bažnyčios būgnas savo detalėmis yra analogiškas spaudoje aprašytiems, 2005 m. pavogtiems ir sunaikintiems Salantų bažnyčios (Kretingos r.) seniesiems būgnams, tik šie pagal aprašą buvę variniai, o muziejinis – žalvario. Tačiau kitos detalės – 3 geležinės riestos kojelės, užbaigtos dekoratyviais bumbulais ir prie katilo tvirtinti akanto lapų dekoro papuošimai bei būgno lankas su 7-iais karūnuotais dvigalviais ereliais – identiški. Tai rodo, jog detalės greičiausiai gamintos ne vietoje, gali būti, jog ir ne Lietuvoje, o atvežtinės (iš Rusijos?).

2005 m. pavogti ir sunaikinti Salantų bažnyčios senieji būgnai. Pauliaus Vaniuchino nuotrauka, 2004.

Antrasis muziejaus būgnas 1988 m. įsigytas iš kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio (Tėvo Stanislovo OFM Cap., 1918–2005), kuris Paberžėje priglaudė, išsaugojo ir atnaujino daugybę jau nebenaudotų vertingų bažnytinių senienų. Daug daiktų pas Tėvą Stanislovą buvo surinkta iš Žemaitijos regiono, tad galima spėti, jog šis velykinis būgnas taip pat yra iš ten.

Šio būgno būklė taip pat prastoka – jis netekęs odinės membranos, visas šiek tiek deformuotas, geležinės detalės parūdiję, trūksta dviejų didžiųjų varžtų. Artimuose muziejaus planuose – ir šio būgno restauravimas.

LLBM varinis velykinis būgnas taip pat dar be membranos. R. Žaltausko nuotrauka.

Žemaitiškas bažnytinis būgnas – taip pat nemažas (skersmuo – 62 cm; aukštis – 46 cm), iš kalstinėto vario pagamintas katilas apskritimo formos viršumi ir apvaliu dugnu, jo viršus be membranos, o būgno dugne yra didelio piltuvo (24 cm) kiaurymė, sustiprinanti ir pagerinanti garsą. Jis iškeltas ant trijų riestų, tarp savęs apskritimo formos detale sujungtų, nepuoštų ir puse nedidelio bumbulo užbaigtų lietų kojelių, prie būgno prikniedytų keliomis kniedėmis dugno apačioje. Lankas, juosiantis būgną, kaip ir kojelės, pagamintas iš geležies, jis puoštas 6-is dekoratyvinėmis detalėmis, primenančiomis akanto lapų dekorą, prikniedytomis prie būgno. Lankas suveržtas dideliais šaltkalvio darbo varžtais su skylėmis apskritimais užbaigtuose galuose.