Šiandien pakalbėkime apie moteris. Apie moteris – darbščias ir talentingas, atsidavusias savo šeimai ir savo darbui, išsilavinusias, kuklias ir tolerantiškas. Apie dvi labai artimas moteris – mamą ir dukrą, bajoraites iš plačios ir garsios Lietuvos didikų Tvirbutų giminės, tyliai ir oriai pragyvenusias savo gyvenimus.

Pirmiausia apie mamą Eleonorą Jakimavičiūtę (1895–1985), kurios rankomis nunertą lovatiesę šiandien pristatome Eksponato byloje.

Štai ši lovatiesė. Daili ir puošni, nunerta vąšeliu iš lininių siūlų. Sudaryta iš atskirų kvadratinių segmentų, kurių centruose sukomponuota po 4 rombus, ornamentas sukurtas iškilių „spurgelių“ nėrimu, šoniniai (ilgieji) kraštai puošti plačiu, puošniu ornamentu su ažūrinių kvadratų motyvu. Didelė: ilgis – 198 cm, plotis – 156 cm; būklė gera. XX a. 3 deš. II p. – 4 deš. I p. Gaminta ir naudota Vareikonių dvare, Babtų apyl. Eksponuojama Aristavėlės dvare.

Bet ne lovatiesė, ne daugybė kitų jos rankomis nunertų ar rišeljė technika išsiuvinėtų, šeimos buitį puošusių daiktų, ne daug kitų jos gabumų ar sugebėjimų buvo svarbiausia. Svarbiausia jos gyvenime buvo tai, jog Lietuvai ji išaugino vieną talentingiausių dailės istorikių, architektę, drabužių dizainerę, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno ir Vyriausybės meno premijų laureatę, apdovanotą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 10-ies monografijų ir daugybės mokslinių straipsnių bei kitų publikacijų autorę, Lietuvos dailės istorikų draugijos garbės narę, dr. Mariją Matušakaitę (1924–2016), kuri savo LDK dailės tyrimais nutiesė kelią jaunesnei mokslininkų kartai, sekusiai ir sekančiai jos pėdomis.

Eleonora gimė ir vaikystę praleido Bajėnų dvare prie Nevėžio ir Šušvės santakos, vėliau su mama Marija Tvirbutaite Jakimavičiene (1865–1936) ir jaunesniu broliu apsigyveno Babtyno dvare prie Babtų, kur M. Jakimavičienė ūkininkavo. Eleonora mokėsi Kaune, baigė mergaičių gimnaziją, o Pirmojo pasaulinio karo metais, būdama vos dvidešimtmetė, Vokietíjos–Rusijos fronto buvo atskirta nuo šeimos ir priversta, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, trauktis į Rytus, kur Ukraínos Charkovo mieste išbuvo iki karo pabaigos ir dirbo mašininke. Po karo grįžusi į Lîetuvą, Eleonora apsigyveno pas mamą Babtyno dvare, kur susipažino su būsimu vyru Jonu Matušaku (1890–1962). Po 1923 m. pradžioje įvykusios santuokos, Eleonora ir Jonas Matušakai persikėlė gyventi į Vareikonių dvarą, įsikūrusį priešais Babtus kitame Nevėžio krante.

Gyvendami gražių apylinkių supamame Vareikonių dvare, Matušakai vasaromis priimdavo iš Kauno atvykstančius poilsiautojus. Eleonora buvo aukštos klasės konditerė ir kulinarė, baigusi maisto gaminimo kursus Lenkijoje, tad svečiams kelis kartus per dieną patiekdavo skaniai ir subtiliai pagamintus patiekalus. Rimtai ji ir bitininkavo – buvo profesionali, diplomuota bitininkė ir turėjo daug avilių, kuriuos pati prižiūrėjo.

Eleonora labai mėgo skaityti, ypač detektyvus, rinko kulinarijos knygas, kurių turėjo daugybę. Vėliau Eleonora visada perskaitydavo ir savo dukros mokslinius straipsnius.

Didelę laisvalaikio dalį Eleonora skirdavo rankdarbiams – ypač mėgo nerti vąšeliu ir siuvinėti karpytinio siuvinėjimo (rišeljė) technika. Namo kambarius puošė jos vąšeliu nerti užtiesalai lovoms, rišeljė siuvinėtos ir peltakiuotos staltiesės, staltiesėlės, takeliai ir užuolaidėlės. Eleonora prenumeravo ir rinko rankdarbių žurnalus, iš kurių sėmėsi kūrybinių idėjų.

Nemažai Eleonoros rankomis sukurtų ir dukros Marijos išsaugotų rankdarbių 2012 m. pateko į LLBM ir yra eksponuojami Aristavėlės dvare, ekspozicijoje, pasakojančioje apie Tvirbutų giminę, Marijos Matušakaitės šeimą ir Vareikonių dvarą.

Būtent jame – jaukiame, žalumoje paskendusiame dvare, prižiūrėtame iš Kauno atvykstančio sodininko, 1924 metų kovo 9 dieną Eleonorai su vyru Jonu gimė vienturtė duktė Marija – būsimoji žymi Lietuvos meno istorikė. Lygiai po metų deramai paminėsime šios iškilios mokslininkės gimimo šimtmetį. Tikimės žinantiems priminti, o nežinantiems papasakoti kiek daug Lietuvos kultūros ir meno istorijai yra nusipelniusi M. Matušakaitė, pirmoji sovietinėje Lietuvoje pradėjusi tyrinėti senąją, XVI–XVIII a. LDK dailę: medžio skulptūrą ir dekoratyvinę drožybą, aprangą, antkapinius paminklus, senuosius portretus ir graviūras.

Neabejotina, jog būsimąją mokslininkę suformavo, jos dvasinį pasaulį ir jos pomėgius išugdė aplinka, kurioje ji augo ir žmonės, kurie ją supo, pirmiausia – tėtis ir mama. Vareikoniai buvo labai tipingas Lietuvai palivarkinis dvaras, be didelių turtų ir prabangių menių, tačiau jame buvo puoselėjama bajoriška aplinka dvasine prasme, kurioje buvo siekiama puikaus jaunimo auklėjimo, išmokslinimo ir visapusiško asmenybės lavinimo.

Visą gyvenimą mama su dukra buvo šalia – labai artimos ir palaikančios viena kitą. Nuo pirmųjų Marijos žingsnelių dvaro takeliu, pirmųjų žingsnių mokslo keliu gimtuosiuose Vareikoniuose, kur skaityti ir rašyti ją išmokė buvusi jos mamos mokytoja, nuo pirmųjų gimnazijos klasių baigimo dvare, kur ją lavino tėvų pasamdytos pedagogės, nuo šviesių ateities planų iki juos sugriovusių karo metų, praleistų Labūnavoje, senelių Jakimavičių žemėje, iki sunkių okupacijos, pokario ir trėmimo metų, kuomet itin skaudžiai nukentėjo Marijos dėdės (Eleonoros brolio) šeima. Tas artumas buvo ir per varganas Marijos studijų sąlygas Kaune, tėvų slapstymąsi, prisiglaudus pas dukros sudijų drauges, kad Labūnavoje išvengtų vietos kolaborantų persekiojimo – visada mama su dukra buvo šalia ir rėmėsi viena į kitą.

Ir rėmėsi iki tol, kol iš gyvenimo 1985 m. išėjo mama Eleonora. Ji dar spėjo pamatyti pirmąjį etapinį dukros darbą – monografiją „Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje“, tuo metu padariusią didžiulį įspūdį kultūrinei visuomenei ir paskatinusiai domėtis nuošalyje paliktu LDK dailės paveldu.

2016 m. Kauno Petrašiūnų kapinių kalnelyje, per gyvenimą nudirbusi sunkiai įsivaizduojamos apimties ir reikšmingumo darbus, prie mamos Eleonoros ir tėčio Jono atgulė ir Marija – kad vėl būtų šalia.

                                                                                                       Menotyrininkė Ina Dringelytė

Naudota literatūra:

  1. Dringelytė, Ina. Marijos Matušakaitės talentas. Lietuvos valsčiai. Babtai, Vilnius, 2017, p. 1401–1425.
    https://lemu.lt/wp-content/uploads/2017/12/Straipsnis-apie-Matusakaite.pdf
  1. Dringelytė, I. Marijos Matušakaitės talentas. Naujasis Židinys-Aidai, 2016, Nr.6, p. 9–15.
    https://nzidinys.lt/wp-content/uploads/2018/12/NZ-A-nr-6-prenumerata.pdf
  1. Matušakaitė, Marija. Vaikystė Vareikonių dvare. Lietuvos valsčiai. Babtai, Vilnius, 2017, p. 266–273.
    https://lemu.lt/wp-content/uploads/2017/12/pdfs.pdf
  1. https://lemu.lt/parodos/Marijos_Matusakaites_seimos_tekstiles_rinkinys/