Gyvenamasis-prekybinis urmininko namas iš Kėdainių (18,7 x 5,6 m) statytas XIX a. pab.–XX a. pradžioje. Namas, statytas trimis etapais, priklausė pirkliui urmininkui, prekiavusiam linais. Šis pastatas rekognoskuotas muziejininkų Stasio Daunio ir Eligijaus Juvencijaus Morkūno 1986 m., į muziejų atkeltas 1988 m. ir restauruotas 2006–2008 metais. Namo svirne įrengta svorio ir saiko matų ekspozicija.

Pastatas stovi muziejaus miestelio šiaurinėje pusėje, į pietus nuo „muzikontinės“, prie Paupio gatvės, pagrindiniu fasadu atgręžtas į šiaurę. Dviaukštis namas puikuojasi „raudonu rūbu“ – gal kiek neįprastu pripratusiems prie nušiurusios pilkos spalvos sovietmečiu. Tarpukaryje buvo rekomenduojama dažyti pastatus tokia spalva, nes pasigaminti dažus nebuvo sunku. Beje, tokius raudonus dažus dažnai vadindavo švediškais.

Namas apdengtas cinkuota skarda. Stogo danga iš lakštų, kurie sujungti galais, užlankstant juos ir suplakant į plokštumą. Šonais lakštai jungiami taip vadinamais falcais. Kai pastatas buvo keliamas į muziejų, stogo lakštai buvę sukalti ir sulituoti. Vanduo nuo stogo buvo nuleidžiamas latakais ir lietvamzdžiais iki pat žemės.

Visas namas stovi ant juostinio iš akmenų sumūryto pamato. Pamatas, stogas ir sienos rodo, kad namas statytas keliais etapais. Iš pradžių buvo suręstas beveik kvadratinis svirnas, kurio sienojai sunerti į lygias kertes. Svirnas perdengtas medine perdanga – ant stambių sijų prikaltos į sąlaidas suleistos storos ir plačios obliuotos lentos. Ant iškištų už sienos sijų galų įtaisytas tarsi balkonas, į jį užlipama mediniais laiptais, įrengtais pastato išorėje palei sieną. Svirno durys plačios, vienvėrės, jas puošia iš profiliuotų lentelių sukaltas ornamentas. Antrojo aukšto durys – dvivėrės, dvisluoksnės. Šio aukšto lubos sukaltos iš truputį menkesnių lentų ir sijų. Virš lubų – dvišlaitis pusvalminis gegninis stogas. Antrajame aukšte vakarų ir šiaurės šonuose – nemaži šešiarūčiai langai su dvivėrėmis varčiomis. Po balkonu buvo įtaisytas kablys, ant kurio kabintos svarstyklės – bezmėnas. Toks buvo pirmapradis pastatas: apačioje patalpa sėmenims laikyti, antrajame aukšte, manoma, buvo ir gyvenamosios patalpos, ir pirklio urmininko prekybinė kontora. Vėliau balkonas buvo gerinamas, apdengiamas lentomis, įrengti penki įstiklinti dvivėriai langai su iš lauko prikaltais kiaurapjūviu puošiniu papuoštais langų apvadais.

Pats pastatas stovėjo už aukštos lentinės tvoros, kad ir toliau nuo gatvės, bet prekybai patogioje vietoje – netoli uosto. Dėl gana netoli esančio geležinkelio, prekyba, matyt, sekėsi neblogai, didėjo ir šeima. Reikėjo plėsti gyvenamąją pastato dalį. Plėtotė buvo gan ryški – buvo užtaisyti langai į rytinę pusę, pristatytas 2 aukštų priestatas į rytų pusę, ten abiejuose aukštuose įrengtos gyvenamosios patalpos. Pertvaros buvo įrengtos iš dvigubo pjovimo storlenčių. Tai sudarė galimybę nesunkiai perplanuoti pastato planą. Patalpos buvo ne kartą tapetuotos. Nuo 1922 metų buvo įvestas elektros apšvietimas.

Kažkuriuo metu atėjo laikas daugiau rūpintis ir dvasiniais reikalais: trečiu etapu pristatyta priemenė su laiptine ir žydų religiniu apeiginiu elementu – nukeliamu stogu (lietuviai žydų namą su nukeliamu stogeliu vadindavo kučkine). Švenčiant Sukoto šventę, anga stoge būdavo apkaišoma medžių šakelėmis, prisimenama tautos tremtis ir nakvynė po atviru dangumi. Statant trečiąją dalį, sklypas jau buvo ankštas, todėl antrasis aukštas prailgintas ant gembių, paliekant už galinės namo sienos tarpą tarp namo ir sklypo ribos pravažiavimui arkliais. Tokio sprendinio kaime neaptiksime. Šitoks sprendimas – išplatinti antrąjį aukštą taupant brangią komercinę žemę – būdingas tik miestelių gyventojams, dažniausiai žydams.

Iš šio pravažiavimo per vienvėres duris buvo galima patekti į rūsį. Dėl aukšto gruntinio vandens muziejuje rūsio atsisakyta.

Kiemas grįstas akmenimis (brukavotas), muziejuje ant posesijos ribos iškastas šulinys, kuriuo „naudojasi“ dviejų namų „gyventojai“. Šulinio viršutinis rentinys ir antstatas atgabenti iš senųjų Rumšiškių. Vanduo iš šulinio keliamas velenu, sukamu rankena.

Vyr. muziejininkas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas