Valstiečiai mylėjo arklį – savo duonpelnį ir juo rūpinosi, nes jis sunkiai dirbo – arė, akėjo, vežė šieną ir javus, malkas, rąstus statyboms, suko maniežą ruzvelkį. Ūkininkai stengėsi gerai prižiūrėti arklius, laiku ir sočiai pašerti, pagirdyti, švariai užlaikyti, patogiai pakaustyti. Rūpestingai prižiūrėjo ir pakinktus, nes tada jie ilgiau naudojami bei apsaugo arklius nuo sužalojimų. Ypač saugojo išeiginius, už kuriuos pakinktininkams rimoriams sumokėdavo nemažus pinigus. Rimoriaus pasiūti pavalkai, kamanos kainavo 40, žvangučiai – 18 litų. Geri poriniai šorai su kamanomis, odinėmis vadžiomis, puošti žalvarinėmis sagtimis bei žiedais kainavo iki 500, paprasti – iki 300 litų. Palyginimui: 1930 m. kilogramas varškės sūrio kainavo 1–2 litus, litras pieno – 25–40 centų, kilogramas lašinių – 4–6,5 lito, kiaulė – 65–100 litų, darbinis arklys, melžiama karvė – 250–550 litų. Vyriškų batų porą buvo galima nusipirkti už 25–35 litus, kostiumą – už 80 litų.
Pakinktus dažniausiai laikydavo svirne, vežiminėje, kartais klojime, pakabintus ant medinių kuolų, kad išdžiūtų. Po kelionės ar darbo juos nuvalydavo, ypač arklį liečiančias vietas. Kad odinės pakinktų dalys būtų minkštesnės ir ne taip greit susidėvėtų, jas ištepdavo pakinktų tepalu arba šildytais riebalais, į kuriuos įdėdavo nedaug beržų deguto. Metalines pakinktų dalis valydavo žibalu ir ištepdavo kokiais nors riebalais.
Muziejaus miestelyje, amatininko name iš Kėdainių įrengtoje batsiuvio ir pakinktininko dirbtuvėje galite pamatyti unikalų eksponatą (LBM 34303) – darbštaus ūkininko padarytą į arklį panašų stovą balnui ir kamanoms džiovinti. Jis stovėjo Buciniškės kaimo (Lazdijų r. sav.) valstiečio svirne.
Stovą sudaro horizontalus pagrindas ant dviejų kojų („arklio kūnas“) ir vertikalus tašelis su skersiniu („arklio kaklas ir galva“). Pagrindas – pusiau skeltas rąstelis. Kojos – 73 cm aukščio, su pakojomis ir skersiniu. Rąstelio priekyje pritvirtintas 140 cm aukščio tašelis. Jo viršuje – 37,5 cm ilgio skersinis su trimis mediniais kabliais. Ant pagrindo uždėdavo balną, ant skersinio – kamanas, kad jie išdžiūtų.
Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė
