Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys (Lk 2, 35; Simeono pranašystė).
Jau šį penktadienį, rugsėjo mėn. 15 d., minėsime Švč. Mergelę Mariją Sopulingąją. Šios liturginės šventės paminėjimui skiriama ir šios dienos Eksponato byla, kurioje pristatome retą iškilaus lietuvių tautodailininko, savamokslio grafiko Romano Krasninkevičiaus spalvintą medžio raižinį „Mater Dolorosa“ („Motina Sopulingoji“) (LBM 53162; M 11083).
Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios minėjimo ištakos siekia dar XI a., kuomet pradėjo formuotis Mater dolorosa kultas. Šis kultas ypač paplito XIII a. Italijoje, kur išpopuliarėjo himno pobūdžio liturginė giesmė (sekvencija), vaizduojanti Marijos kančią – Stabat Mater (lot. Stabat Mater (dolorosa) – Stovėjo Motina (skausminga)), kurios teksto autoriumi laikomas italas, pranciškonų vienuolis Jacopone da Todi. Vienbalsė Stabat Mater melodija, manoma, buvo sukurta XV a.
Pasiklausykite kaip skamba ši sekvencija: https://www.youtube.com/watch?v=KMW_4yQuMck
Vėliau, XVI–XVIII a., giesmė tapo daugiabalse, o XIX a., didžiųjų Europos kompozitorių epochoje, buvo sukurti didingi vokaliniai-orkestriniai Stabat Mater kūriniai.
Pamaldumas, apmąstantis kančios kupinus Marijos gyvenimo įvykius – Sūnaus Nukryžiavimą, Jo Mirtį ant kryžiaus ir palaidojimą, amžių bėgyje Europoje vis plačiau plito ir vis labiau įsitvirtino. Šį pamaldumą nuo XVII a. pab. skatino ir visa eilė popiežių, pabrėžusių įsteigtos Septynių Marijos Skausmų šventės svarbą ir reikšmę. 1814 m. popiežius Pijus VII nurodė šią šventę minėti visoje Bažnyčioje, o XX a. pr. Pijus X minėjimą galutinai nustatė rugsėjo 15 d., nes iki tol šventės data įvairavo. Šiuo metu minima ne Septynių Marijos Skausmų, o Sopulingosios Mergelės Marijos liturginė šventė.
Romanas Krasninkevičius (1926–1996) gimė Stulgelių k. (tuometiniame Kybartų valsčiuje, dabar – Vilkaviškio r.). Kaip nurodo menotyrininkė Vilma Kilinskienė, „R. Krasninkevičius – sudėtingos biografijos ir didelio talento tautodailininkas grafikas, kurio egzistencijos pagrindas, kaip ir senųjų lietuvių dievdirbių, buvo kūryba, o kūrybos išeities taškas – asmeninės patirtys ir išgyvenimai.“ Patyręs daugybę gyvenimo negandų, „R.Krasninkevičius kančią laikė savo kūrybos versme, o vienatvę – sąmoningai pasirinkta mūza“ (3).
Ankstyvoji menininko biografija skurdoka: yra žinoma, jog 1944 m. jis buvo išvežtas darbams į Vokietiją, vėliau paimtas į sovietų armiją. Nuo 1951 m. dirbo įvairiose Marijampolės įmonėse, panašiu metu pradėjo dalyvauti ir parodose.
Dailės mokėsi savarankiškai ir jam neabejotinai didelę įtaką padarė senieji lietuvių liaudies raižiniai. Ankstyvieji R. Krasninkevičiaus kūriniai, tarp kurių yra akvarelių, piešinių, o daugiausia – linoraižinių, nedidelių formatų, juose nemažai smulkių detalių. Apie 1980-uosius menininko kūryboje ima vyrauti guašu spalvinti medžio raižiniai, kūrinių formatai didėja, formos tampa labiau apibendrintos, o linijos – sodrios ir ryškios. Įdomu, jog autorius nevengė ir eksperimentuoti – pvz., iš spalvotų popieriaus juostelių kūrė audimo principu supintas kompozicijas.
V. Kilinskienė apibendrina, jog pagrindinės temos R. Krasninkevičiaus kūryboje – „asmeniniai dvasiniai lūžiai, nuopuoliai ir būties apmąstymai, meilė tėvams ir tėvynei, žmogaus ir gamtos (ypač gyvūnijos) ryšys, liaudies dainos ir pasakos, autoriui imponavusių asmenybių portretai ir ekslibrisai“ (3).
„Mater Dolorosa“ – ypač retai sutinkamas R. Krasninkevičiaus medžio raižinys. Sukurtas greičiausiai XX a. 9 deš. pr. – brandžiausiu menininko kūrybos periodu. Kūrinio matmenys: 55×45 cm (vaizdinės dalies); 85×60 cm (viso lakšto).
Kompozicijos centre, užimanti beveik visą raižinio erdvę – apibendrinta ir monumentali suklupusios Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios figūra. Jos rankos sudėtos maldai, o į krūtinę įsmigę septyni kalavijai, simbolizuojantys septynis Dievo Motinos patirtus skausmus: skausmą, išgirdus Simeono pranašystę apie jos sielą perversiantį kalaviją; skausmą, bėgant į Egiptą ir ten patirtus vargus; skausmą, beieškant Jėzaus, pasilikusio Jeruzalės šventykloje; skausmą, sutikus Sūnų, nešantį kryžių į Golgotą; skausmą, matant Jėzaus Nukryžiavimą; skausmą, laikant mirusį Sūnų ant kelių ir skausmą, laidojant Jėzų.
Sopulingosios figūra vaizduojama neutralioje, sąlyginėje aplinkoje, praskleistos sunkios užuolaidos įrėmina figūrą ir drauge atkartoja jos formų bangavimą.
Vaizdas labai dekoratyvus ir spalviškai emocingas – ryškios juodos raižinio linijos ir juodas aklinas fonas leidžia dar labiau suskambėti baltai, geltonai, raudonai ir žydrai spalvoms.
Marija, skirtingai nei įprastai ikonografiškai raudona suknele vaizduojamos Sopulingosios, vilki nekaltybę simbolizuojančia balta suknele ir tradiciškai apsisupusi žydru, dangaus spalvos apsiaustu. Tačiau skausmą ir kraują išreiškiančios raudonos raižinyje gausu kitur – užuolaidose, žemės plotelyje, ant kurio ji klūpo ir net aureolėje, tuo tarpu spindinti geltona (aukso) spalva pabrėžia karališką Marijos padėtį.
Raižinio apačioje, kairėje pusėje – įrašas pieštuku: autoriaus signatūra „R. Krasninkevičius-Kresnius“ ir technika „paspalvintas medžio raižinys“.
R. Krasninkevičiaus kūryba menotyrininkų priskiriama Lietuvos dailės aukso fondui. Daugiausia autoriaus kūrinių turi Lietuvos nacionaliniai – Lietuvos dailės, M. K. Čiurlionio dailės bei Marijampolės kraštotyros muziejai.
Raižinys buvo įgytas iš paties autoriaus Marijampolėje apie 1993-uosius metus.
Apie savo gyvenimą ir kūrybą jautriai yra papasakojęs pats autorius:
„Dirbdamas savo raižinius, aš niekada negalvojau, kad jie kam nors bus reikalingi, kad jie bus rodomi parodose, muziejuose. Maniau, kad mano paveikslai – tai mano dienoraštis, pavaizduotas ne raštu, o medžio raižiniuose. Visiems sakydavau, kad mano kūryba – tai mano gyvenimas, kuris man nebuvo rožėmis klotas. Dirbau pačius juodžiausius darbus, niekam nebuvau reikalingas, niekas nežinojo, ar aš buvau pavalgęs, ar išsimiegojęs. Bet visa tai tik skatino mane dirbti. Dienomis dirbau, kad duoną užsidirbčiau, o naktimis raižiau į medžio lentas savo liūdesį ir džiaugsmą, ir daugiausia slapta, nes mano raižinių tematika neatitiko to laikotarpio, kurio metu gyvenau. Daug raižinių išvis nebuvo parodyta, o būdavo taip, kad net išmesdavo iš parodų salės. Visi tokie įvykiai mane skatino dirbti dar daugiau. Per naktį prasėdėdavau beraižydamas ir nemigęs eidavau į darbą. Bet švilpaudavau ir buvau puikiausios nuotaikos.
Su žmonėmis mažai draugavau. Mano draugai daugiausia buvo gyvulėliai, paukšteliai, ir tie, pergyvenę įvairias nesėkmes ir nelaimes. Pas mane rasdavo prieglobstį benamiai katinėliai, luoši karvelėliai, varnos, kuosos, iškritę iš lizdo pelėdukai, voveraitės, žiurkėnukai, papūgėlės.
Savimi visai nesirūpinau, neužgyvenau jokių turtų. Gyvenau palėpėse, rūsiuose ir buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Aš niekada niekam nesiskundžiau, man visą laiką buvo gerai, aš viskuo buvau patenkintas.
Dabar, praėjus daug metų (aš pats nežinau, kaip tai atsitiko), mano raižiniai ėmė išryškėti. Jais pradėjo domėtis muziejai, kolekcionieriai. Kai aš į savo darbus žiūriu, tai matau savo prabėgusį asmeninį gyvenimą, kuris daugiau nepasikartos.
Aš noriu atsiprašyti už mano raižinių nekokybiškumą: jie yra padaryti labai primityviomis sąlygomis. Pas mus daug ko trūksta: ir popierius nekokybiškas, ir dažai blogi, ir atspausta rankomis. Bet visa tai dirbta su didžiule meile ir sunkiomis sąlygomis”.
„Romanas Krasninkevičius apie save ir savo kūrybą“ „Draugas“ (Nr. 111 (23), p. 2; 1992 m. birželio mėn. 6 d.)
Parengė menotyrininkė Ina Dringelytė
Naudota literatūra:
- Romanas Krasninkevičius. Grafika. Lietuvių dailės muziejus Lemonte, 1992 m. Tekstas – Alės Počiulpaitės.
- https://www.vle.lt/straipsnis/romanas-krasninkevicius/
- https://www.marijampolesmuziejus.lt/virtualios-parodos2/
- https://m.kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis-ir-kultura/kultura/r-krasninkevicius-niekada-nejau-kito-numintu-keliu-1014842