Bažnytiniame kalendoriuje vasario 24 diena – Kristaus apaštalo šv. Motiejaus, vieno iš jo pašauktųjų mokinių, šventė. Šio šventojo vardas, sprendžiant iš XVII–XIX a. Lietuvos dvarų inventorių, mūsų kaime buvo labai dažnas.
Tuo tarpu lietuvių liaudies kalendoriuje ši diena – vyturėlio, vieversėlio šventė. Esą tądien jis pirma kitų paukščių parskrendąs iš šiltųjų kraštų. Buvo sakoma: „Jei vieversėlis pasirodo prieš šv. Motiejų, dar bus šalčių, o jei po šv. Motiejaus – tuojau bus šilta.“ Simboliškai manyta, kad pavasarį ant sparnų parneša paukščiai.
Vieversėlis – artojų ir piemenėlių linksmintojas. Pavyzdžiui, Lazdijų rajone per šv. Motiejų suaugę ragindavo vaikus: „Apibėk dukart aplink trobą, tada nubėk į galulaukę ir vėl tekinas namo parbėk, tai visus metus būsi greitas kaip vyturys.“
Tverečiaus apylinkėse sakoma, kad šią dieną sniegu nusiprausus nekils spuogai ir veidas bus baltas kaip pienas. Reikia atsiminti, jog dar mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais veido baltumas buvo grožio etalonas. Veisiejų apylinkių žmonės manė, kad norint vasarą neįdegti, reikia dar saulutei nepatekėjus šv. Motiejaus dienos rytmetį visam nuogai išsirengus triskart sniege išsivolioti.
O ar jūs šiemet jau girdėjot vyturio giesmę?
Lietuvos liaudies buities muziejui šį šiaudinį paukštelį nupynė ir padovanojo Malvina Česnulienė (g.1916), gyvenusi Mančiagirės k., Varėnos r. Lietuvos kaime tokį šiaudinį paukštelį pakabindavo virš kūdikio lopšio kaip žaislą. Juos taip pat kabindavo virš stalo prieš šventes, dažniausiai prieš Kalėdas ir Velykas, norėdami papuošti namus, pradžiuginti vaikus. Sukiodamiesi ant siūlo jie lyg skraidydavo palubėse.
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Renata Banienė
Literatūra:
Vyšniauskaitė, Angelė. Mūsų metai ir šventės, 1993.