Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose saugoma virš 200 šepečių linams šukuoti, dauguma jų – lenteliniai.
Lentelinis vienakrūmis šepetys (LBM 30648) muziejaus fondus papildė 1983 m. Šepečio pagrindas – 52 cm ilgio, 12 cm pločio lentelė. Viduryje į ją iš nugarinės pusės buvo sukalti 36 mediniai dantys. Į pagrindo galuose išgręžtas angeles įverta virvė. Ant pagrindo išbadyta šepečio pagaminimo data – 1919 m., kitoje krūmo pusėje – inicialai.
Vidutinio tankumo šepetys naudotas pašukoms atskirti. Dirbant jis turėjo būti stabilus, tad koja buvo įsispiriama į virvę ir linų sauja traukiama per dantis.
Išbrukti linai buvo šukuojami įvairiais šepečiais ir atskiriamos pakulos, pašukos bei pašukėlės. Pagal pagrindo konstrukciją šepečiai skirstomi į lentelinius ir kotinius, jų dantys buvo geležiniai, mediniai ar šeriniai. Lenteliniai šepečiai buvo paprasti krūminiai ir tilteliniai. Paprastieji krūminiai daryti į lentelę kvadratu, ovalu ar apskritimu sukalant 1-3 krūmus apvalių medinių ar briaunotų geležinių dantų. Krūmo tankumas priklausė nuo šepečio paskirties. Reti krūmai (20-30 dantų) daryti pakuloms nuo pluošto atskirti, vidutinio tankumo (30-50 dantų) – pašukoms, tankūs (50-80 dantų) – pašukėlėms nušukuoti. Šukuojama, kol linų pluoštas nesikabina už dantų, – kuo daugiau kartų iššukuota, tuo plonesnius siūlus bus galima suverpti. Iššukuotos saujos sukamos į grįžtes, pinamos į kasas ar pyragus. Atsiskyrusios pakulos ir pašukos iškratomos kratikliu ir suvyniojamos į kuodelius. Linus šukuodavo žiemą klojime arba gyvenamojoje patalpoje.
Valstiečiai dažniausiai šepečius pasidarydavo patys: dantis išdroždavo, lentelę aptašydavo, apdailindavo peiliu ar obliumi, skyles dantims išgręždavo. Šepečių lenta ir dantys turėjo būti nepaprastai švelnūs, kad nepašytų šukuojamo linų pluošto. Šepečiai buvo puošiami peiliu išpjaustinėtais, spaudu išdegintais augaliniais ar geometriniais raštais, padarymo data, inicialais. Puošnūs šepečiai buvo dovanojami, duodami kaip kraitis.
Šepetį, kaip ir dar virš 500 daiktų iš Upynos apylinkių (Šilalės r.), muziejus įsigijo iš kraštotyrininko Klemenso Lovčiko. Jo iniciatyva šalia Upynos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios 1972 m. buvo įkurtas liaudies amatų muziejus, turintis apie 3500 eksponatų. Jie surinkti aštuntame dešimtmetyje, kai vyko melioracija ir buvo naikinami vienkiemiai. Suprasdamas, kad visi sukaupti ir išsaugoti įrankiai, buities daiktai nebetelpa, juos pasiūlė muziejui. K. Lovčikas yra ir tautodailininkas, kryždirbys, sukūręs 33 koplytstulpius bei kryžius, 2010 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“, 2012 m. jis tapo respublikinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ nugalėtoju. 2022 m. vasarą Lietuvos nacionalinis muziejus išleido K. Lovčiko kartu su žmona Vaidilute Jončaite parengtą knygą, kurioje pasakojama apie Upynos liaudies amatų muziejaus eksponatus, pateikiami įvairiu laiku publikuoti muziejaus įkūrėjo ir puoselėtojo straipsniai, supažindinama su užrašytais pateikėjų pasakojimais apie savo kraštą, žmones, gyvenseną, bendravimą ir papročius XX amžiuje.
Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė
