Rinkdama straipsniui etnografinę medžiagą apie stalo indus ir įrankius, 1987 m. rugpjūčio, 1991 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais bei 1992 m. kovo mėnesį Sintautuose (Šakių r.) užrašiau įdomios medžiagos apie pintinę[1], į kurią buvo pilamos virtos bulvės su lupenomis šutbulvės[2]. Sintautų apylinkėse šią pintinę vadino kaše. Pateikėjai prisiminė: Kašė pinta iš vytelių, krepšys – pasiūtas iš medžiagos. Šutbulvės buvo kasdienis valgis, jų šventėms nevirdavo.

XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje suvalkiečiai pusryčiams dažnai virdavo mėsiškas raugintų burokų barščių ir kopūstų sriubas. Tą pačią sriubą ir mėsą valgydavo pietums. Suvalkijoje, Aukštaitijoje pietūs atskirai nebuvo verdami. Pietums buvo duodama tai, kas likdavę nuo pusryčių. Barščius barštienę virdavo kartu su skustomis, bet nesupjaustytomis bulvėmis, kurias vadino čielinėmis, čielinukėmis. Bulves, išgriebtas iš sriubos, supildavo į dubenį. Kai virdavo mėsišką raugintų kopūstų sriubą, bulves virdavo atskirame puode neskustas, jas nusunkdavo ir supildavo į kašę.

Šutbulves mėgo valgyti ir vakarienei su rūgpieniu, saldžiu pienu, jos labai skanu su kiaulienos ar žąsienos spirgais. Per Gavėnią vakarienei šutbulves valgė su silkėmis, kurios užpiltos aliejumi, su grybais, su cibulaine. Šeimininkės cibulainei į dubenį įpildavo burokėlių rūgšties, ją atskiesdavo virintu vandeniu, įpjaustydavo svogūnų, kartais silkių, įdėdavo pipirų, druskos ir valgydavo su šutbulvėmis. Cibulainę valgydamas, bulvę laikai rankoje ir atsikandi. Bulvių lupenas sustumdavo ant stalo į krūveles.

Valgydami pintinę su šutbulvėmis pastatydavo ant stalo arba pastalėje ant pakojų pastalkų (stalo kojas jungiančių skersinių). Kartais pintinę su bulvėmis padėdavo ant suolo, stovinčio prie stalo. Ant stalo pintinę dažniausiai padėdavo tuomet, kai valgydavo nedidelė šeima. Jeigu didelė šeimyna (kartu ir samdiniai), iš pintinės, stovinčios ant pakojų, buvo patogu paimti bulves iš abiejų stalo pusių. Pavalgius pintinę išdaužydavo į stalo ar krosnies kampą ir pakabindavo virtuvėje ant didelio dikto vinies ar palikdavo ant stalo pastalkų. Kai labai susimurzydavo, ją išplaudavo. Pavasarį prieš šv. Velykas, per didįjį skalbimą pintinę išplaudavo šarmu, kuriame plaudavo rūbus. Po to perplaudavo švariu vandeniu.

Šutbulvės buvo ne tik valgis, bet ir vaistas. Kosėdami kvėpuodavo šutbulvėmis, slogą varydavo. Pintinę padėdavo ant kėdės arba ant žemės. Tuomet atsiklaupdavo, pasiremdavo ant rankų ir kvėpuodavo lekuodavo. Sergantį dar apdengdavo kokiu rūbu. Prakaituotas, šlapias, kai atsitrauki nuo kašės.

Šeimai užtekdavo vienos pintinės. Jas nupindavo sẽniai arba nusipirkdavo turguje. Ūkininkams patiems pinti nebuvo laiko. Pintinės didumas priklausė nuo šeimynos dydžio. Dažniausiai joje tilpdavo puodas bulvių.

Pintinės buvo naudojamos visoje Suvalkijoje. Apie pintinę bulvėms rašo Julius Būtėnas biografinėje apybraižoje apie Vincą Kudirką. 1879 metais V. Kudirka buvo pašalintas iš kunigų seminarijos ir grįžo į gimtąjį Paežerių kaimą (dabar Vilkaviškio r.).

Pamotė norėjo vakarienę paduoti Vincui kaip svečiui atskirame kambaryje, bet tėvas suriko:

 

– Šiandien Vincas valgys su visais.

 

Vincas sėdosi prie stalo, paėmė medinį šaukštą, šutintą bulvę su lupyna iš berankio krepšio, pastatyto ant stalo, ir ėmė lupti bulvę. Nulupo iki pusės, padėjo bulvę ir šaukštą ant stalo ir iškiūtino pro duris. [3]

Pintinės bulvėms buvo naudotos visoje vakarinėje Lietuvoje – Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Tik Žemaitijoje jos buvo dvejopos: pailgos ir apskritos. Aukštaitijoje ir Dzūkijoje virtas bulves su lupena perkošdavo per sietą, papildavo ant stalo arba supildavo į dubenį.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą pintinės pradėjo nykti. Jau buvo ne madoje. Bulves pylė į dubenis. Nors tuojau po karo, trūkstant indų, dar jas naudojo.

Galima ir šiandieną tokią pintinę (tik reikia paprašyti pynėjų, kad nupintų) panaudoti namuose: į ją galima supilti bulves, sudėti obuolius, mezginius, siūlus, per šv. Velykas sudėti margučius. O jeigu padovanotumėte pintinę su obuoliais, nustebintumėte varduvininką ar jubiliatą.

Vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė

[1] Samulionytė, Janina. Sintautai Žvirgždaičiai, Vilnius, 1996, P. 211-234.

[2] Žodis šutbulvės žinomas tik Suvalkijoje. Lietuvių kalbos žodynas: lkz.lt

[3] Būtėnas, Julius. Vincas Kudirka, Vilnius, 1988, p. 41.