Rugpjūčio 15 d. – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventė arba Žolinė, kuomet  iškilmingų šv. Mišių metu šventinami žolynai ir dėkojama už naują derlių. Nuo pagonybės laikų likusi Žolinė, įvedus krikščionybę, buvo sutapatinta su bažnytine švente – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo diena. Tai pati seniausia ir garbingiausia Mergelės Marijos šventė. Nors šis įvykis Šventajame Rašte neminimas, jis aprašytas  apokrifinėje III–IV a. literatūroje. Plačiausiai įvykį aprašė garsus italų hagiografas, dominikonas, Genujos arkivyskupas ir palaimintasis Jokūbas Voraginiẽtis (~1230–1298), viename populiariausių viduramžių veikalų „Aukso legenda“ (Legenda aurea, 1260–70). Liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V a., o šventės ištakos kildinamos iš  Jeruzalės. Ir nors siužetas, vaizduojantis Švč. Mergelės Marijos Ėmimą Dangun, baigus jai žemiškąjį gyvenimą ir praėjus trims dienoms po jos mirties, siekia net ankstyvosios krikščionybės laikus, tačiau pats įvykis dogma paskelbtas tik XX a. viduryje – 1950 m. lapkričio 1 d. ją paskelbė popiežius Pijus XII.

Muziejaus miestelio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios zakristijoje kabo paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų“ (LBM 50009 / M 8803). Muziejus iš privataus asmens jį įsigijo 2011 m. pradžioje. Kūrinio autorius – Pranciškus Mikutaitis (1890–1988).

P. Mikutaitis – žinomas sudėtingo likimo Jurbarko krašto bažnytinės dailės meistras, dirbęs altorių retabulus, kitą įrangą, skulptūras, kryžius, tapęs altorinius paveikslus. Mokėsi Italijoj, Veronoj, saleziečių išlaikomame dailiųjų amatų institute. 1927 m. baigęs medžio drožybos ir piešimo kursą, grįžo į Lietuvą, kur ėmėsi vykdyti užsakymus bažnyčioms. Nuo 1929 iki 1934 m. bendradarbiavo su žymiu skulptoriumi Vincu Grybu ir padėjo jam įgyvendinti visus svarbiausius monumentus: S. Daukantui Papilėje, Vytautui Didžiajam Jurbarke (1930 m.), Vytautui Didžiajam Kaune (1931 m.), Žemaičiui Raseiniuose (1934 m.), V. Kudirkai Kudirkos Naumiestyje (1934 m.). P. Mikutaitis savo gyvenimą susiejo su Jurbarku – ten pasistatė namą, sukūrė šeimą, dirbo. Jo biografiją ir kūrybą straipsnyje „Pranciškaus Mikutaičio kūriniai“ išsamiai ir įdomiai pristatė dailės istorikė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, tad susidomėjusiems rekomenduoju jį perskaityti.

Įsigyjant paveikslą, konsultavo kolegos iš Jurbarko krašto muziejaus. Buvo kilę abejonių dėl paveikslo datavimo, tad 2011 m. kovo 24 d. paveikslą nuvežėme parodyti Jurbarko krašto muziejaus darbuotojai Adelijai Meizeraitienei ir Aldonai Kleinienei (1931–2013), literatei, tremtinei ir Mikutaičių giminaitei, senatvėje prižiūrėjusiai P. Mikutaitį ir jo žmoną bei tuo metu gyvenusiai Mikutaičių name Jurbarke. Garbaus amžiaus A. Kleinienė, paveldėjusi ir perdavusi P. Mikutaičio archyvą Jurbarko krašto muziejui, stebino savo puikia atmintimi.

Abi pašnekovės patvirtino, jog tai nėra paveikslas (kaip pradžioje buvo spėta), nutapytas laikinoms maldos patalpoms Jurbarke 1940 metais, kuomet per didelį gaisrą Jurbarko mieste sudegė bažnyčios bokštai ir išdegė vidus. A. Kleinienė teigė prisimenanti, kad tokį paveikslą P. Mikutaitis tapė apie 1957–1963 metus privačiam asmeniui, būdamas jau maždaug 70 metų amžiaus.

A. Kleinienė pasakojo, jog sovietmečiu pusė Mikutaičių namo buvo nacionalizuota, o visus savo kūrinius P. Mikutaitis sukūrė mažutėje patalpoje, kuri buvo likusi jo darbui. Kadangi sovietmečiu meistras turėjo išgyventi iš 9 rublių pensijos, jis darė drožinius, skulptūros darbus, rečiau – tapybos darbų kopijas. Paprašyta prisiminti, kokiu būdu „gimdavo“ garsių dailininkų kūrinių kopijos, A. Kleinienė teigė, jog P. Mikutaitis tam turėjo reprodukcijų albumus.

P. Mikutaičio kūrybos tyrinėtoja S. Smilingytė-Žeimienė nurodė, jog „nors P. Mikutaitis bažnyčioms dirbo nuo 3-ojo dešimtmečio, masiškai jo dirbiniai bažnyčiose radosi sovietinės okupacijos metais. Garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos meistras buvo itin produktyvus. Jo religinės tematikos kūrinių (žinomų dailininkų paveikslų kopijų, skulptūrų) yra ir pas privačius asmenis.⠀

P. Mikutaičio „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų” – Italijos baroko dailininko, Bolonijos mokyklos atstovo Gvido Reni (Guido Reni, 1575–1642) kūrinio laisva kopija. G. Reni – vienas dažniausiai Vakarų Europoje kopijuotų italų baroko meistrų: jo darbų „Šv. Mykolas Arkangelas“, „Šv. Juozapas su Kūdikėliu Jėzumi“, „Ecce Homo“ ir „Šv. Sebastijonas“ kopijos sutinkamos Lietuvos bažnyčiose, jų yra ir LDM rinkiniuose. G. Reni kūryboje baroko dinamiškumas ir ekspresija neatsiejami nuo personažų idealizacijos. Mergelės Marijos tipažas – taip pat idealizuotas, net kiek saldokas.⠀

P. Mikutaičio laisvos kopijos pirmavaizdis – G. Reni kūrinys „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų”, dailininko nutapytas pačioje gyvenimo pabaigoje – 1642 metais, šiuo metu yra saugomas ir eksponuojamas Miuncheno Senojoje pinakotekoje. G. Reni savo kūrybiniame kelyje yra sukūręs nemažai kūrinių šia tema, tačiau būtent pagal vėlyvąjį P. Mikutaitis yra nutapęs savąją paveikslo versiją, kuri eksponuojama muziejaus bažnyčios zakristijoje. P. Mikutaitis, žinoma, negalėjo prilygti G. Reni nei kaip piešėjas, nei kaip tapytojas, nesilaikė jis ir pirmavaizdžio kolorito bei atsisakė trijų sparnuotų angeliukų galvučių paveikslo apačioje. Paveikslo dydis taip pat tesudaro trečdalį originalo, tačiau žinant, kad laisva kopija padaryta, remiantis tik originalo reprodukcija 60-ųjų metų albume, galime teigti, kad P. Mikutaičio paveikslas dekoratyvus, tapyba apibendrinta, dėmesys skirtas visumai, o ne detalėms. Paveikslas taip pat įdomus istoriškai kaip gerokai primiršto talentingo menininko kūrinys.

                                                                                                          Menotyrininkė Ina Dringelytė

Labai dėkoju Jurbarko krašto muziejaus muziejininkei Adelijai Meizeraitienei už atsiųstas P. Mikutaičio nuotraukas ir malonų kolegišką bendradarbiavimą.     ⠀

Naudotos literatūros sąrašas:

  1. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Sud. Dalia Ramonienė. Vilnius, 1997, p. 72.
  2. Smilingytė-Žeimienė, Skirmantė. Pranciškaus Mikutaičio kūriniai. In Menotyra, Vilnius, 2006, T. 43, Nr. 2, p. 18–24.
  3. Puišytė, Aldona Elena. Jų darbai verti atminimo [interaktyvus], 2013 12 27. Prieiga per internetą <http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2013/12/27/fondasa_12.html>.
  4. Pokalbis su A. Meizeraitiene ir A. Kleiniene Jurbarke 2011 03 24. Asmeninis I. Dringelytės archyvas.