EKSPONATO BYLA: PAVEIKSLAS „ŠV. JURGIS“

Šv. Jurgis – legendinis krikščionių karžygys, daugelio šalių ir miestų globėjas. Jis yra ir antrasis (po šv. Kazimiero) Lietuvos globėjas. Jurginės – šventė, kurią švęsime už dviejų dienų, liaudyje visada buvo siejama su pavasariu ir gamtos atbudimu. Muziejaus miestelio bažnyčioje turime savą, visus mus globojantį „Šv. Jurgį“. Ar žinote jo istoriją ir kad sunegalavęs jis buvo „pagydytas“ įgudusių restauratoriaus rankų? Ir kad turėjo „giminaitį“ – Balbieriškio bažnyčios gaisre 2013 m. pražuvusį, to paties autoriaus Kazimiero Gurnickio nutapytą, panašų į jį „Šv. Jurgį“? Paskaitykite ir viską sužinosite.

Mūsų muziejaus „Šv. Jurgis“ (1877 m., drobė, aliejus, 110×88, signuotas) – titulinis Šv. Jurgio altoriaus, sukurto panašiu laiku ir stovinčio muziejaus bažnyčios koplyčioje, paveikslas. Jo autorius – Kazimieras Gurnickis (Kazimierz Górnicki, 1838–1889), žinomas Suvalkų krašto dailininkas.

Muziejaus miestelio bažnyčios K. Gurnickio paveikslas „Šv. Jurgis“ (1877) po restauravimo, 2015 m. Vilmos Šileikienės, LNDM P. Gudyno restauravimo centro aukščiausios kategorijos restauravimo technologės, nuotrauka.

K. Gurnickis gimė Kelcų regione. Baigęs gimnaziją, 1856–1861 metais studijavo dailę Varšuvos dailės mokykloje (dabar – Varšuvos dailės akademija), istorinės tapybos klasėje. Buvo gabus studentas, dar studijų metais pristatantis savo paveikslus parodose ir ne kartą apdovanotas bei skatintas už kūrybinius pasiekimus. Vis dėlto, baigęs studijas, jis iš Varšuvos išvyko į Suvalkus ir 1861 m. pradėjo dirbti Suvalkų gimnazijoje, kur dėstė piešimą ir kaligrafiją. Suvalkuose jis sukūrė šeimą ir liko visam laikui.

K. Gurnickis užsiėmė ne tik sėkminga pedagogine, bet ir kūrybine veikla, 1862–1888 m. daug kartų eksponavo savo darbus Varšuvos dailės skatinimo draugijos (Towarzystwo Zachęty Sztuk Pięknych) parodose, 1870–1880 m. jo iliustracijos buvo spausdinamos „Tygodnik Ilustrowany“ – visuomeniniame-kultūriniame, gausiai iliustruotame savaitraštyje, leistame Varšuvoje. K. Gurnickis daugiausia tapė Užnemunės krašto peizažus, portretus ir paveikslus religinėmis temomis. Du jo paveikslai yra Suvalkų Šv. Aleksandro katedroje, trys – Bakalariavos (Bakałarzewo) ir šeši – Jeleniavo (Jeleniewo) bažnyčiose (Suvalkų aps.). Lenkų dailės istorikai pastebi, kad K. Gurnickio kūrybinis palikimas nėra gausus, o dalis jo sunykę ar sunaikinta karo metais.

Lietuvoje K. Gurnickio nutapytos Kryžiaus kelio stotys (1875) ir „Jėzaus krikštas“ (1876) puošia Kaimelio bažnyčią (Šakių r.), bet 2013 m., sudegus Balbieriškio bažnyčiai, su ja buvo prarasta daug šio dailininko kūrinių – Kryžiaus kelio stočių ciklas (1882–1883), paveikslai „Jėzaus krikštas“ (1885) ir „Šv. Jurgis“ (1882–1885), šiek tiek vėlesnis muziejinio paveikslo variantas. Lietuvoje netekus reikšmingos K. Gurnickio kūrybinio palikimo dalies, turime dar labiau vertinti mūsų muziejaus bažnyčią puošiantį šio autoriaus „Šv. Jurgį“.

Titulinis Šv. Jurgio altoriaus paveikslas „Šv. Jurgis” užima centrinę tiek viso retabulo (vertikalaus altoriaus antstato), tiek pirmojo jo tarpsnio vietą. Artimas kvadratui paveikslas viršuje užbaigtas pusapskrite arka. Rėmas originalus, centre ir kampuose puoštas XVIII a. II p. rokoko ornamentiką primenančia drožyba.

Paveikslo centre, pietų krašto peizažo su palmių siluetais ir su tvirtove fone, visu ūgiu vaizduojamas šv. Jurgis – jaunuolis ilgais banguotais plaukais, senovės romėnų kario apranga. Kairėje rankoje jis laiko ietį-vėliavą su raudonu lotyniškos formos kryžiumi, jos stiebas įremtas į apačioje gulinčio nugalėto slibino kūną. Kritusi pabaisa su žmogaus ausimis ir šikšnosparnio sparnais sukomponuota apatiniame kairiajame paveikslo kampe. Skirtingai nei senojoje lietuvių liaudies skulptūroje, kur šv. Jurgis dažniausiai vaizduojamas ant žirgo, kovojantis su slibinu ir gelbstintis šalia stovinčią karalaitę, K. Gurnickio paveiksle šv. Jurgis nutapytas kaip vienišas, kovą jau pabaigęs karys – šventojo karžygio dešinė ranka padėkos gestu prispausta prie širdies, kaire į viršų pakelta ietis-vėliava su kryžiumi, kuria ką tik buvo persmeigtas blogis, akys nukreiptos į Dangų – triumfuoja tikėjimo pergalė ir gėrio pergalė prieš blogį.

„Šv. Jurgis“ nutapytas akademistinei XIX a. lenkų mokyklai būdingu stiliumi, o piešinio savybėmis ir spalviniu sprendimu siejasi su kitais žinomais K. Gurnickio paveikslais Lenkijos ir Lietuvos bažnyčiose. Kūrinio piešinys sausas ir smulkmeniškas. Koloritas pilkšvai melsvai žalsvas, be stiprių toninių kontrastų, jame išsiskiria raudonas kario apsiaustas, žydra kardajuostė, balkšva vėliava su raudonu kryžiumi ir rusvos kitos aprangos dalys.

O kaip Šv. Jurgio altoriaus retabulas su tituliniu paveikslu pateko į muziejų? Begriūvant senajai medinei Sasnavos bažnyčiai, jis buvo laikinai patalpintas į 1938 m. pastatytą naują, mūrinę Sasnavos bažnyčią, o joje apie 1960-uosius įrengus naujus altorius, buvo  perkeltas  į uždarą naujos bažnyčios koplyčią ir įkurdintas ant laikinos konstrukcijos. Būtent iš ten nenaudojamas altoriaus retabulas su tituliniu „Šv. Jurgio“ paveikslu sugrįžo į LLBM atkurtąją senąją Sasnavos bažnyčią.

Taip sukūrimo metu (apie 1877 m.) atrodė Sasnavos senosios bažnyčios Šv. Jurgio altoriaus retabulas. Vizualizacijos autorius – aukščiausios kvalifikacinės kategorijos polichromuoto medžio restauratorius Rolandas Vičys, 2016 m. 

Šv. Jurgio altorius: Sasnavos naujojoje (dabartinėje) bažnyčioje XX a. 4 deš. pab., ČDM; Sasnavos naujosios (dabartinės) bažnyčios koplyčioje 2009 m. ir LLBM atkurtosios Sasnavos senosios bažnyčios koplyčioje 2011 m. I. Dringelytės nuotraukos.

Sugrįžusiųjų meno vertybių būklė buvo nepatenkinama: paveikslo – bloga, altoriaus retabulo – netgi avarinė. Paveikslas buvo deformuotas, atsipalaidavęs nuo porėmio, išsibangavęs, vietomis mechaniškai pažeistas ir netekęs dalies tapybos sluoksnio. Altoriaus retabulas buvo praradęs daugybę drožybinių detalių, kelis kartus perdažytas, jo auksavimai ir sidabravimai aptrupėję, suaižėję krakeliūromis.

Gelbėti eksponatus padėjo LNDM P. Gudyno restauravimo centro restauratoriai ir Lietuvos kultūros taryba, finansavusi visus tris projekto „LLBM bažnyčios Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Jurgio altorių retabulų restauravimas 2015–2017 m.“ etapus. Jau pirmame etape buvo visiškai „išgydytas“ paveikslas „Šv. Jurgis“, o jam „pasveikti“ padėjo molbertinės tapybos restauratorius-ekspertas Linas Lukoševičius. Turime galimybę pamatyti, kaip atrodo darbinės restauruojamo „Šv. Jurgio“ nuotraukos.

Šv. Jurgio altoriaus retabulo gelbėjime, esant ribotam finansavimui, buvo pasirinktas tarpinis variantas – retabulo konservavimas su daliniu atkūrimu, pirminį altoriaus vaizdo atstatymą paliekant geresniems laikams. Įvykdžius konservavimo projektą, buvo stabilizuota retabulo padėtis ir atkurtos prarastos drožybinės detalės. Šv. Jurgio retabulą gelbėjo net 4 restauratoriai – L. Lukoševičius, polichromuoto medžio restauratorė-ekspertė Greta Žičkuvienė, aukščiausios kategorijos polichromuoto medžio restauratorius Rolandas Vičys ir muziejaus medžio restauratorius Lukas Paulauskas. Tam, kad pamatytume, koks buvo pirminis Šv. Jurgio altoriaus su paveikslu vaizdas, remdamasis atliktais polichromijos tyrimais, restauratorius R. Vičys sukūrė šio altoriaus pirminio vaizdo vizualizaciją.