Pančius sudaro spyna, grandinė ir lankelis su dviem pailgomis kilpomis. Cilindrinė spyna – 13,5 cm ilgio, 2,5 cm skersmens. Vienas jos galas aklinas, kitame įkištas raktas. Prie rakinamo spynos galo privirintas pavalkėlis ir jame įvertas lankelis arklio kojai apglėbti. Kitas lankelio galas įstatomas į spyną ir užrakinama. 35 cm ilgio grandinę sudaro 5 susuktos grandys. Kitame grandinės gale yra lankelis, į kurio ąsas įvertos dvi pailgos kilpos.
Dažniausiai pančiodavo priekines kojas, kad suvaržytų arklio judėjimą. Ant vienos kojos uždėdavo spyną ir užrakindavo. Kitą koją įstatydavo į lankelį su kilpomis. Arčiau grandinės esančią kilpą perkišdavo per kitą, priglausdavo prie grandinės ir prirakindavo spyna.
Pančius su spyna 1970 metų vasarą Bliuviškių kaime (Griškabūdžio sen., Šakių r. sav.) už 1 rublį nupirko muziejininkas Kazys Kudaba. Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomi 33 pančiai, keletas jų eksponuojami Daujėnų sodybos tvarte, Šniurkiškių kalvėje, Gyvakarų ir Pagirių sodybų vežiminėse.
Po švento Jurgio prasidėdavo ganiava. Iki šienapjūtės ganydavo pamiškėse arčiau kaimo, sužėlus atolui – pievose. Kodėl ganomus arklius pančiodavo ir kiekvienas stambesnis ūkininkas turėdavo keletą tokių pančių? Išsamiausią atsakymą pateikė Venantas Mačiekus[1] pranešime, kurį skaitė 1988 m. rugsėjo 2 d. muziejuje vykusioje mokslinėje konferencijoje „Arklys lietuvių gyvenime“.
Tikra Lietuvos kaimo nelaimė XIX a. antroje pusėje ir maždaug iki XX a. 3-ojo dešimtmečio vidurio buvo arklių vogimas, kuris pakirsdavo valstiečių ūkių ekonominį pajėgumą. Pasitaikydavo, kad per trumpą laikotarpį iš kaimo pavogdavo po keletą ar net keliolika arklių.
Esant nuolatinei arklių netekimo grėsmei, valstiečiai imdavosi įvairių apsaugos priemonių. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs arklių pančiojimas geležiniais užrakinamais pančiais arklius ganant lauke, o kai kur ir paliekant pririštus turgaus dieną miestelyje, šventadieniais prie bažnyčios ar nakčiai uždarant į tvartą. Neatrakinęs, nenupjovęs ar nenudildęs geležinių pančių, arkliavagis paprastai nesiryždavo arklio vogti, nes negalėjo toli nuvaryti šokuojančio arklio ir rizikavo būti sučiuptas.
Kalbant apie arkliavagystės išnykimą Lietuvoje, būtina prisiminti pagrindines jos egzistavimo priežastis: a) didelę paklausą užsienyje neaukšto ūgio, bet ištvermingiems Lietuvos arkliams dėl jų tinkamumo darbui kasyklose ir paklausą atitinkančias aukštas kainas; b) carinės Rusijos pasieniečių paperkamumą ir su tuo susijusias galimybes organizuoti nelegalų arklių transportavimą į Rytprūsius; c) paperkamos carinės policijos požiūrį per pirštus į arkliavagystę, palengvinantį arkliavagių grupėms realizuoti pavogtus arklius vidaus rinkoje, išvežti užsienin per Latvijos uostus (Liepoją, Rygą), nuvaryti Rytprūsių pasienin; d) arklio individualaus dokumento – paso, kuriame nurodyti arklio metai, ūgis, spalva, ypatingos žymės, savininkas, nebuvimą.[2]
Vyresnioji muziejininkė Sigita Žukauskaitė
[1] Venantas Mačiekus – lietuvių ekonomistas, kraštotyrininkas. 1972–1997 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubo „Ramuva“ vadovas (surengė 25 kompleksines kraštotyros ekspedicijas), vienas monografijų serijos Lietuvos valsčiai pradininkų (1999–2011 m. vadovavo trylikai leidyklos „Versmė“ ekspedicijų), vietinių kraštotyros monografijų sudarytojas ir bendraautorius.
[2] Venantas Mačiekus. Arklys lietuvių papročių teisėje. Mokslinė konferencija „Arklys lietuvių gyvenime“ (1988 09 02). LBM archyvas. B. 11442. P. 104-134.