Muziejuje prie marių, miške, aukštų medžių apsuptyje tūno pasislėpusi klėtis, 1970 metais atkelta iš Pabrėžų sodybos Večių kaime Skuodo r. Klėtis ir didis žemaičių šviesuolis Jurgis Ambraziejus Pabrėža kilę iš to pačio kiemo, tik klėtis statyta XIX a. pirmoje pusėje, kuomet Jurgis Ambraziejus Pabrėža jau buvo palikęs tėviškę. Gaila, kad negalime prakalbinti į rentinį stipriai susikibusių sienojų, kurie jau antrą šimtmetį tyliai stebi žmonių gyvenimus. Niekas negali pasakyti, ar klėties duris varstė toje sodyboje gimęs ir augęs pranciškonų vienuolis. Klėtis, kaip ir kiti muziejaus eksponatai, kadais tarnavę savo šeimininkams, byloja mūsų gyvenimų trapumą, išsakytą Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos žodžiais „Dievas mato, laikas bėga, mirtis ateina, amžinybė laukia“

Kuklios, paprastos, tvirtos ir dailios architektūros klėtis tarsi įkūnija tylų ir paslaptingą žemaičio charakterį. Puošybos nedaug, bet ji subtili ir skoninga: dailiai išpjaustinėti kryžiaus formos langeliai, eglutės raštu apkaltos durys su arkinėmis sąramomis, arklių galvomis užsibaigiantys stogo lėkiai. Nieko bereikalingo: paprasta, monumentalu ir amžina.

Klėtis vidutinio dydžio (ilgis – 11,2 m, plotis – 5,5 m), tradicinio plano, penkių patalpų su nedideliu prieklėčiu (prygrinda) be kolonėlių. Kraštinės durys veda į siaurą ilgą kamarą su dviem mažais langeliais. Pro kitas duris esančias viduryje, patenkama į klėties prieškambarį (klėtsongą), o iš jos – į didžiąją grūdinę ir kitą mažesnę kamarą. Klėties gale, didžiojoje kamaroje už aruodų slypėjo didžioji paslaptis – nuo grūdinės atidalyta siaura rekrūto slėptuvė. Ji labai gudriai įrengta – į slėptuvę galima buvo patekti pasukus porą apatinių sienos rąstų, kuriuos maskavo aruodai. Rąstai sukiojosi apie metalinį strypą, buvo užtvirtinami mediniu kaiščiu ir stambia geležine užstūma. Turbūt ne vienas jaunuolis mieliau sutiko kurį laiką pratūnoti siauroje ankštoje slėptuvėje negu 25 metus tarnauti Rusijos imperijos kariuomenėje. Tik 1874 m. rekrūto prievolė buvo pakeista visuotine karo tarnyba. Slėptuvė klėtyje buvo naudinga ir vėliau – karo, suiručių metu. Praverstų ir dabar sodyboje…

Kultūros paveldo specialistė dr. Rasa Bertašiūtė