Kiekvienas eksponatas muziejuje turi savo istoriją – trumpą ar ilgą, paprastą ar sudėtingą, kasdienišką ar kažkuo ypatingą. Sėkmės atveju į muziejų jis patenka su visa išsamia savo „biografija“, o muziejininkams belieka ją tiksliai užfiksuoti ir palikti ateities kartoms. Bet dažniau apie eksponatus vienintelė informacija – tik juos dovanojusio ar pardavusio asmens pavardė ir vieta, kur daiktai įgyti, apie jų istorijas mes nežinome nieko. Nežinome tol, kol tyrinėtojai „neprakalbina“ eksponatų, kol neatskleidžia, kiek informacijos slėpė ir kiek daug turėjo mums „pasakyti“ vienas ar kitas eksponatas.

Paskutiniais metais darbe laukiamiausi momentai būdavo tie, kuomet kolegės iš fondų atnešdavo skaitmeninti M (meno) eksponatus iš pirmosios, ankstyviausios inventorinės knygos – seniausiai pakliuvusius į muziejų, surinktus dar pirmųjų ekspedicijų metu. Su nekantrumu laukdavau, ką šį kartą įdomaus išvysiu ir dažnai nenusivildavau – vienas ar kitas daiktas tikrai pradėdavo man „pasakoti“ savo istoriją. Deja, visus „išgirsti“ visada pritrūkdavo laiko, tad jie „neišklausyti“ taip ir sugrįždavo į fondus. Vis dėlto keli jų taip rimtai „užkabino“, kad parūpo išsiaiškinti jų istorijas – mūsų muziejaus eksponatų istorijas.

Šiandien – apie vieną iš jų, tų „užkabinusių“. Tai pasakojimas apie kuklų, dėmesio iš karto neatkreipiantį, bet paslaptis slepiantį eksponatą – estampą „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ (LBM 2651; M 1010). Šis nedidelis (19 x 14 cm (be rėmo); 23,5 x 19,5 cm (su rėmu)) grafikos kūrinys, ilgus metus atliko svarbiausią savo vaidmenį pirmiausia kaip devocinis paveikslėlis – smulkus katalikų religinio kulto daiktas, skirtas privačioms tikėjimo apeigoms.

Į LLBM jis pateko daugiau nei prieš 50 metų – 1969 m. rugpjūtį (priėmimo aktas Nr. 351). Su kitais eksponatais atkeliavo iš Utenos r., Pakalnių apyl., iš šiuo metu Lietuvos žemėlapyje jau neegzistuojančio Rokavalkių kaimo. Šiame kaime 1970 m. gyveno 10 gyventojų, dabar jo nebeliko. Sąraše ketvirtuoju įrašytas „Paveikslėlis su stiklu. Iš Platerio dvaro“. Ir tai visa informacija apie šį eksponatą, bet, kaip matysime vėliau, net ir ji pasirodė esanti svarbi.

Estampe „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ („Rožinio įteikimas šv. Dominykui ir šv. Kotrynai Sienietei“) vaizduojamas nepaprastas įvykis, kai Švč. Mergelė Marija per dominikonų šventuosius visiems tikintiesiems įteikia svarbią sakramentaliją, turinčią didelę galią kovoje su pasaulio blogybėmis – Šventąjį Rožinį.

Kūrinio centre, tradiciškai šio tipo kompozicijoms, soste ant pakylos, vaizduojama sėdinti Dievo Motina. Vaikelis stovi, laisvu judesiu pasirėmęs į Motiną ir jos prilaikomas. Žemiau jų klūpo šv. Dominykas (1170–1221), dominikonų ordino įkūrėjas, savo vizijoje regėjęs Mariją, duodančią jam karoliukų vėrinį, kurį jis pavadinęs Švč. Dievo Motinos rožių vainiku. Priešingoje pusėje suklupusi, dažnai poroje su šv. Dominyku komponuojama, šv. Kotryna Sienietė (1347–1380), Bažnyčios mokytoja, dominikonų ordino globėja, kuriai rožinį teikia vaikelis Jėzus.

Centrinę kompozicijos dalį supa penkiolika medalionų, simbolizuojančių Rožinį – maldą Švč. Mergelės Marijos garbei, kurioje besimeldžiant apmąstomi svarbiausi Jėzaus ir Marijos gyvenimo epizodai, vadinami slėpiniais. Tie epizodai, sugrupuoti į tris dalis – džiaugsmingąją, skausmingąją ir garbingąją, vaizduojami medalionuose, po penkis kiekvienoje kraštinėje.

Medalionų grandinėlę apačioje jungia akies formos figūra, kurioje matome ovalu išdėstytas penkiolika rožių, krikščioniškoje simbolikoje pirmiausia siejamų tiek su pačia Marija, tiek su jai skirta Rožinio malda. Rožių vainiko viduryje – iš rožinio sudėliota Marijos monograma, nuo kurios sklinda šviesos spinduliai. Visos kompozicijos pagrindą apačioje užima lotyniškas užrašas didžiosiomis raidėmis REGINA SS. ROSARII – ŠVČ. MERGELĖ MARIJA, ROŽINIO KARALIENĖ.

Žemiau titulinio užrašo, vaizdo apačioje, matome dar vieną įrašą dailiu šriftu italų kalba: Luigi Banzo incise, e vende, in Roma via Campomarzo N. 8. d. – Luigi Banzo graviruotas ir parduotas, Romoje, Campomarzo g. Nr. 8.

Šis įrašas pristato mums estampo, šiuo atveju oforto – raižytos vario plokštelės atspaudo, autorių, italą, romietį graverį Luigi Banzo. Net iš itin negausios literatūros galima spręsti, jog Banzo pavardė Romoje tuo metu turėjo savo svorį: tai buvo kelios talentingų, darbščių ir išties produktyvių graverių kartos – tėvas Antonio Banzo (1777–1859) ir sūnus Luigi (1805–1877).

Iš graverių įrašų jų darbuose sužinome, kad Banzo šeima gyveno ir kūrė Romoje, via Pozzo delle Cornacchie 16 ir via Campomarzo 85 adresais. Kartais Luigi savo raižiniuose nurodo (kaip mūsų muziejaus eksponate) ir toje pačioje via Campomarzo esantį dar vieną savo būstą – Nr. 8. Tai greičiausiai rodo, kad per kelias vietas Romos centre įsikūrę graveriai nesiskundė nei užsakymų trūkumu, nei populiarumu.

1840–1844 m. Antonio ir Luigi Banzo kūrybinis tandemas pasiekia savo kaip menininkų ir graverių kūrybos viršūnę – jie išleidžia monumentalų keturių tomų leidinį, kuris yra tarsi visų jų iki tol nuveiktų darbų apibendrinimas: „Compendio di vite preso da varii autori con le relative immagini de’ santi per tutti i giorni dell’anno incise da Antonio e Luigi Banzo“ – „Įvairių autorių šventųjų atvaizdai visoms metų dienoms, išgraviruoti Antonio ir Luigi Banzo“. Leidinį sudarė 366 vario graviūros (kitur nurodoma daugiau kaip 380), atspaustos per visą puslapį ir lydimos šventųjų gyvenimo aprašymų.

Tai, kad Banzo šeima buvo produktyvūs kūrėjai ir net turėjo savo leidyklą ir spaustuvę, o vario raižiniai buvo nesunkiai tiražuojami, leido šios šeimos kūrybinei produkcijai pasklisti plačiai ne tik Italijoje ir aplinkiniuose, bet ir tolimesniuose kraštuose – Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje taip pat saugomi 4 Antonio ir 4 Luigi Banzo ofortai. Tikėtina, kad Lietuvos muziejai turi ir daugiau šių graverių darbų.

Tačiau, kad ir kiek internetinėje erdvėje „klajoja“ įvairių Luigi Banzo kūrinių, peržiūrėjus tarptautinius meno kūrinių aukcionus ir kitus šaltinius, ilgai nepavyko aptikti nė vieno „Rožinio Švč. M. Marijos“ atspaudo. Ir kuomet itališkame Bažnytinių kultūros vertybių portale paieška pagaliau buvo sėkminga, rezultatas gerokai nustebino – graviūra, analogiška mūsiškei, buvo įkomponuota relikvijoriaus, priklausančio Bolonijos vyskupijai, dėžutės dugne, o aplink ją, nedidelėse ovalinėse talpose, išdėstytos šventųjų relikvijos.

Didžiausias vaidmuo, platinant Rožinio Švč. Mergelės Marijos temą dailėje tiek Vakarų Europoje XVI–XVIII a., tiek Lietuvoje XVII–XVIII a., teko dominikonų vienuolijoms, o tokio tipo kūriniai, kur vaizduojami šv. Dominyko vizijų siužetai, būdavo skirti dominikonų vienuolynams, bažnyčioms ir jau nuo XVII a. visur (ir Lietuvoje) gausiai besikūrusioms ir aktyviai veikusioms Rožinio brolijoms, vienijusioms tiek dvasinio, tiek pasaulietinio luomo atstovus ir tiesiogiai susijusioms su šių temų plitimu dailėje.

Šv. Dvasios bažnyčia ir šalia jos esantys, šiuo metu ypač apleisti, apgriuvę dominikonų vienuolyno statiniai Vilniaus senamiestyje prie Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių, žymi pirmąją Lietuvoje dominikonų įsikūrimo vietą. Kuomet 1647 m. buvo įkurta Lietuvos Šv. Angelo sargo dominikonų provincija, jos centrine būstine tapo būtent Vilniaus šv. Dvasios vienuolynas. Po XVII–XVIII a. bėgyje kilusių gaisrų 1770 m. bažnyčia buvo naujai atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi, panašiu metu suremontuotas ir vienuolynas – svarbus kultūros centras Vilniuje: jame buvo biblioteka, vaistinė su laboratorija, veikė dvasinė akademija.

Toks šis vienuolynas, jau atsigavęs po 1812 m. prancūzų antplūdžio, veikiausiai buvo ir XIX a. I p., kuomet jame 1842 m. sausio 6 d., per Tris karalius, ant mūsų muziejinės, į Vilnių iš Romos (greičiausiai neseniai) atgabentos graviūros „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ nugarinės pusės, pusiau namudiniu spaudos būdu, keliomis spalvomis (raudona, mėlyna ir išblukusia purpurine), raidžių spalva ir dydžiu pabrėžiant dėstomos informacijos reikšmingumą, buvo atspaustas toks tekstas: PATRON / Losem szczęscia obrany na rok / Panski 1842. Dnia 6. Stycznia / w Klasztorze Swięntego Ducha / X X. Dominikanow, w Wilnie. / Jasnie Wielmoźney Hrabini / Maryi / PLATEROWEJ / SWIĘTY WINCENTY FERRERYUSZ. /, kas turėjo reikšti, kad 1842 m. sausio  6 d., t. y. per Tris karalius, „laimės likimu išrinktas“ tų metų globėjas – šv. Vincentas Fereras, o tai padarė Jos šviesybė grafienė Marija Pliaterienė.

Toks užrašas tikriausiai galėtų mums paliudyti, jog dominikonai Vilniuje (ar tik Vilniuje?) turėjo tam tikrą tradiciją (?) per Tris karalius vykdyti loteriją ar kažką panašaus (?), kuomet garbi, žymi ir ypatingai Vilniaus dominikonams nusipelniusi aukštuomenės dama (Rožinio brolijos narė?) ištraukdavo kortelę su tų metų šventuoju globėju – kažkuriuo iš ordino garbinamų šventųjų. 1842 m. „šventųjų loterijoje“ ištraukta kortelė – mūsų muziejaus eksponatas, ofortas „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ sėkmę lėmė šv. Vincentui Fererai (1350–1419), žymiam ordino pamokslininkui.

Komentuodamas šią medžiagą, dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas nurodė, jog tai „unikalus mažai žinomos devocijos liudijmas – rinkti metų šventuosius globėjus mažai žinomas paprotys“.

Turėdami konkrečią 1842 m. datą, galime nesunkiai datuoti ir patį ofortą, kuris greičiausiai yra sukurtas apie 1840 m. – ypač produktyviu Luigi Banzo kūrybos laikotarpiu, o į Vilnių patekęs glaudžių kontaktų tarp dominikonų vienuolynų ar kitų šio ordino organizacijų skirtingose šalyse dėka.

O kas buvo toji Marija Pliaterienė, kuriai buvo patikėta simbolinė, bet neabejotinai garbinga užduotis – išrinkti metų šventąjį globėją. Tai turėjo būti visuomenėje gerbiama Pliaterienė, tuo metu gyvenusi Vilniuje, netoliese dominikonų Šv. Dvasios vienuolyno ir susijusi su juo greičiausiai kaip aktyvi jo rėmėja. Paieškose man į pagalbą atėjo istorikas Povilas Šverebas, „užvesdamas mane ant kelio“ ir paminėdamas, kad pagal metus ir vietą tiktų Marija Michalovska, 1830 m. ištekėjusi už Pranciškaus Ksavero Broel-Pliaterio. Pradėjus gilintis paaiškėjo, kad einama teisinga kryptimi: P. K. Broel-Pliateris (1785–1837) ir jo pirmoji žmona Ona (Anna Mohl (1795–1830 m.)) gyveno Vilniuje ir priklausė elitiniam Lietuvos aristokratijos sluoksniui, o jų vienturtė duktė Emilija Pliaterytė (1806–1831) buvo žymioji 1831 m. sukilimo dalyvė. Tačiau bendras tėvų gyvenimas nesusiklostė, ir 1815 m., jiems išsiskyrus, neilgai trukus grafas Pranciškus Ksaveras vedė antrą kartą, o jo išrinktoji ir buvo Marija Julija Michalovska (1796–1867). Su antrąja žmona grafas susilaukė 7 (pagal kitus šaltinius – 9 vaikų), netikrų Emilijos brolių ir seserų ir šį pasaulį paliko 1837 m. Tad 1842 m. Marija Pliaterienė buvo našlė, daugiavaikė motina, garsios giminės atstovė ir, greičiausia, Šv. Dvasios vienuolyno rėmėja, tad suprantama, kad dominikonų buvo pakviesta atlikti simbolinio ir garbingo veiksmo – ištraukti šventąjį metų globėją.

Iki visos mūsų muziejaus eksponato istorijos atskleidimo beliko maža grandelė – kaip graviūra iš Vilniaus atsidūrė prie Utenos, dabar jau neegzistuojančiame Rokavalkių kaime? Prie atsakymo atvedė sakinys „Iš Platerio dvaro“ priėmimo akte. Rokavalkiai pasirodė besantys vos už kelių kilometrų nuo Degulių kaimo, kur stovėjo dvaras, XVIII a. priklausęs italų kilmės didikams Morikoniams, o vėliau – Pliateriams. Degulių dvarą valdė Mykolas Tomas Pliateris (?–?), netikras E. Pliaterytės brolis, Emilijos tėvo ir jo antrosios žmonos Marijos Pliaterienės sūnus, tad nieko stebėtino, jog motinai priklausęs daiktas atsirado pas sūnų. Daug labiau stebina tai, kad jis buvo išsaugotas, nors M. T. Pliateris, už dalyvavimą 1863 m. sukilime, su žmona Stefanija Petuchova Pliateriene (1840–1916), netoliese esančios Pakalnių Švč. Trejybės bažnyčios fundatore, buvo ištremti, o dvaras sudegintas. Nors vėliau jo sūnus Mykolas Justinas Ksaverijus Pliateris (1870–?) kartu su motina grįžę iš tremties susigrąžino Degulių dvarą, tolesnės negandos ir toliau persekiojo šios ypač nusipelniusios Lietuvai Pliaterių atšakos atstovus. Paskutinis iš Degulių Pliaterių – grafas Dominykas Pliateris (1925–2002) į Tėvynę po dešimtmečių tremties Sibire taip pat grįžo tik 1989 m. ir šiuo metu ilsisi šalia savo močiutės Stefanijos Pliaterienės Pakalnių bažnyčios šventoriuje.

Tokia ta daugiasluoksnė, tarsi iš atskirų mozaikos gabalėlių sudėliota muziejaus eksponato LBM 2651; M 1010 istorija. Tačiau kas tokia buvo Ona Paškauskienė iš Rokavalkių kaimo, muziejininkams išsaugojusi ir perdavusi graviūrą „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, kaip ir kodėl ši graviūra atsidūrė pas ją, mes tikriausiai jau niekada nesužinosime.

Menotyrininkė Ina Dringelytė

Parengto straipsnio „Ofortas „Rožinio Švč. Mergelė Marija“: Roma–Vilnius–Deguliai–LLBM“ sutrumpintas variantas.