Vita brevis est – gyvenimas yra trumpas; memento mori – atmink, kad mirsi – šie seni lotynų kalbos posakiai, primenantys, kad žmogus mirtingas, o gyvybė labai trapi, kasmet, artėjant Vėlinėms – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai, lapkričio 2-ajai, vėl priverčia mus bent trumpam stabtelėti, pažvelgti atgal ir prisiminti Anapilin išėjusius artimuosius.

Tad ir šios savaitės muziejaus eksponatas susijęs su jais – su išėjusiais ten, iš kur negrįžtama – Anapilin. Tai morai – neštuvai, ant kurių uždėtas karstas būdavo nešamas į kapines.

Stovas karstui padėti ir nešti morais buvo vadinamas Zanavykijoje, o ir kitur Suvalkijoje. Morai, šiuo metu stovintys karstinėje prie muziejaus miestelio bažnyčios, į muziejų pateko iš Sasnavos. 2009 m. pradžioje, muziejininkams nuvykus į Sasnavą pasidairyti autentiškų eksponatų tuo metu LLBM atkuriamos Sasnavos senosios bažnyčios interjerui, miestelio pagrindinės (vidurinės) mokyklos ūkinėje patalpoje išvydome nemažai daiktų iš senosios ir naujosios bažnyčių – senuosius procesijų altorėlius, apie 1961 m. pagamintus ir išardytus menkaverčius neogotikinio stiliaus naujosios bažnyčios altorius ir kt. Ant išardytų altorių krūvos buvo padėti juodai dažyti neštuvai – morai, ant kurių paskutinėn kelionėn į šalia esančias kapinaites buvo palydėta daug Anapilin išėjusių sasnaviškių.

Morai jau senokai buvo nenaudojami, tad mums buvo leista juos išsivežti į muziejų. Padaryti nežinomo vietinio meistro, Sasnavos apylinkių staliaus, pagaminti be vinių, medį jungiant mediniais kaiščiais, patogiomis, kiek išlenktomis rankenomis, nudažyti juodais aliejiniais dažais, kiek nublukę. Gali būti, jog sukurti dar XIX a. II p., tad sasnaviškiams galėjo tarnauti net 70–80 metų. Tai ypatingas eksponatas – paskutinės kelionės transportas, sugėręs daug žmonių skausmo ir liūdesio, matęs ir netikėtai sudužusių gyvenimų, ir ramių pasitraukimų į amžiną poilsį. Muziejuje morai surado ramų kampelį karstinėje, laidotuvių atributikos ekspozicijoje. Ant jų uždėtas simbolinis karstas, paprastai dedamas bažnyčioje ant katafalko per Vėlines ar gedulines pamaldas.

2012 m., besilankant Sasnavoje, miestelio bibliotekoje teko pamatyti ir perfotografuoti įdomią medžiagą, susijusią su sasnaviškių Montvilų šeima. Tik vėliau pamačiau, jog istorinėje, 1936 m. laidotuvių nuotraukoje, matosi muziejaus eksponatas morai. O pačioje nuotraukoje įamžintos sasnaviškio Tomo Montvilos (1878–1936), žuvusio statant naująją Sasnavos bažnyčią, laidotuvės – karstas su žuvusiuoju paguldytas ant morų. Šalia susibūrusi jo šeima – žmona, dvi dukterys ir sūnus. Mamos kairėje stovi jauniausioji, penkiolikmetė duktė Marijona. Marijona Montvilaitė (1920–2015) – Sasnavos krašto šviesuolė, per sasnaviškę mokytoją, mūsų muziejaus bičiulę Romą Karčiauskienę, perdavusi muziejui savo prisiminimus apie Sasnavos praeitį. 2011 m. spalio mėn., lydima R. Karčiauskienės, 92 metų M. Montvilaitė apsilankė mūsų muziejuje. Įžengusi į atkurtąją senąją Sasnavos bažnyčią, Marijona ištarė žodžius, giliai sujaudinusius ją lydėjusius asmenis: „Vaikeliai, man devyniolika, vaikeliai, sugrįžau namo…“. Tai buvo pats geriausias patvirtinimas, kad muziejininkams pavyko atkurti autentišką ano laikmečio aplinką…

Daugiau apie laidojimo papročius Suvalkijoje skaitykite šiame straipsnyje.

⠀⠀

                                                                                                           Menotyrininkė Ina Dringelytė