Velykos – visada buvo gera proga nudžiuginti mažus vaikus. Senajame Lietuvos kaime vaikai laukdavo margučių, kuriuos, jiems dar miegant, atveždavo ir paruoštame lizdelyje palikdavo Velykų bobutė. Tėvai pasakodavo mažiems vaikams, kad ji miške prieš Velykas margina margučius, o jai padeda zuikučiai. Turbūt šis pasakojimas ir paskatino tarpukario metais Ukmergėje gyvenusį žaislų meistrą Mykolą Striogą (1900–1971) sukurti velykinius žaislus, kurie vaikams primintų ir Velykų bobutę, ir zuikučius, ir patys būtų panašūs į margučius. Nors senieji meistro velykiniai žaislai – zuikis su margučiu, gaidelio, vištelės, viščiuko, ančiuko figūrėlės – iki mūsų dienų neišliko, tačiau Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomos jų rekonstrukcijos. Žaislų meistro sūnus, žinomas lietuvių skulptorius Leonas Strioga, šias rekonstrukcijas 1990 metais pagamino iš atminties taip pat, kaip juos gamindavo kartu su tėvu.
Žaislų meistras Mykolas Strioga gimė Ukmergės apskrityje, Kurklių valsčiuje, Gudonių kaime, šešių vaikų šeimoje. Šeima gyveno vargingai, nes savos žemės neturėjo – dirbo svetimą žemę iš pusės. Mykolas buvo kiek pasimokęs, nes mokėjo skaityti ir rašyti lietuviškai bei lenkiškai. Kai užaugo, gyveno ir dirbo įvairius darbus Rygoje, Peterburge, bet po revoliucijos Rusijoje, dėl ten prasidėjusio chaoso, grįžo į namus, į Lietuvą. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, vėliau vedė, apsigyveno Medžiočių dvare, kur iš pusės dirbo dvaro žemę, čia gimė ir keturi M. Striogos sūnūs. Šeima, ieškodama geresnio gyvenimo, paliko dvarą ir išvyko gyventi į Klaipėdą, M. Strioga įsidarbino faneros fabrike. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, šeima persikraustė į Jonavą, kur M. Strioga ėmėsi batsiuvio amato.
Prieš prasidedant karui, apie 1939 metus, šeima apsigyveno Ukmergėje. Mykolas Strioga dėl menko sargo uždarbio medienos sandėlyje, kurio neužteko šeimai išlaikyti, pradėjo ieškoti papildomo pajamų šaltinio. Medžio drožyba visada buvo mėgstamiausias jo užsiėmimas. Jo sūnus Leonas Strioga pasakojo, kad ir kokius darbus bedirbdavo, jo tėvas visada drožinėdavo. Labiausiai jis mėgo paukštelių figūrėles, kurias apklijuodavo natūraliomis naminių paukščių plunksnomis ir ant vielinių kojų pritvirtindavo prie medinės kaladėlės. Prieškario Lietuvoje stiprėjant ekonomikai, ypatingai prieš šventes, didėjo pirktinių žaislų paklausa. Tai paskatino Mykolą Striogą namų sąlygomis pradėti žaislų verslą, kuriame dalyvavo visa šeima. Kalėdų proga visi šeimos nariai pasidalindavo darbus ir gamindavo žaislinius Kalėdų senelius, kuriuos meistro žmona kartu su vaikais parduodavo turguje. Prieš Velykas gamindavo kiaušinio formos zuikelio su margučiu ir naminių paukštelių figūrėles, kurias meistras tekindavo iš medžio. Kitus darbus padarydavo vaikai: paukštelių skiauteres, uodegėles, sparnelius, zuikelio auseles ir uodegėlę jie iškirpdavo iš kartono, priklijuodavo prie figūrėlių. Vėliau figūrėles nudažydavo, papuošdavo geometriniais ornamentais, pritvirtindavo prie kaladėlės ant vielinių kojų, todėl velykiniai gyvūnai buvo tarsi mažos skulptūrėlės. Mediniam zuikeliui ir naminiams paukšteliams parinkdavo jiems būdingas spalvas, papuošdavo geometriniais ornamentais, kurie paryškindavo kiekvienam gyvūnui būdingą formą. Velykinio zuikio ar naminių paukštelių figūrėlės atrodė tuo pačiu ir realistiškai, ir panašios į margutį.
Leonas Strioga pasakojo, kad Ukmergėje karo metais velykiniai žaislai buvo labai populiarūs. Juos mėgo ir vaikai, ir suaugusieji, nes spalvingos figūrėlės buvo ne tik vaiko žaislas, bet ir namų puošmena. Velykinius žaislus meistro žmona parduodavo turguje prieš Velykas, o prekybininkai juos užsakydavo ir prekiaudavo savo krautuvėse visus metus.
Mykolas Strioga – lietuviškų, proginių žaislų kūrėjas, kurio gyvūnų pavidalo žaislams būdinga realistinė forma ir puošyba – išskirtinis lietuviškų, tradicinių žaislų bruožas.
Vyresnioji muziejininkė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė