„Tėvynės laisvė atperkama tik krauju“ (kunigas Justinas Lelešius)

1940 m. birželio 15 d., sulaužiusi visas tarptautines sutartis, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Prasidėjo 50 metų trukusi Lietuvos okupacija. Šiandien, tragišką lietuvių tautai Okupacijos ir genocido dieną, prisimename okupacijos aukas ir pagerbiame žuvusius už Tėvynės laisvę. Šios dienos Eksponato byloje – pasakojimas apie vieną iš kovotojų, Tauro apygardos partizanų kapelioną, kunigą Justiną Lelešių, savo dienoraštyje parašiusį: „Aukoju už Tėvynę brangiausią turtą – gyvybę“ ir ją paaukojusį.

Tarp bibliofilo, kolekcininko ir kultūros mecenato Vidmanto Staniulio (1950–2021) Lietuvos liaudies buities muziejui 2020 m. dovanotų vertingų knygų, viena iš jų, „Mažasis katekizmas vaikeliams“, išleista 1907 m. kunigo Juozo Laukaičio (1873–1952), atkreipė dėmesį dėl asmens, kuriam ji priklausė, parašo viršutiniame dešiniajame priešlapio kampe. Jame violetiniu rašalu parašyta: „Kun. J. Lelešius / N 16.“. Kunigas Justinas Lelešius (slap. Krivaitis, Grafas, 1917–1947) – Tauro apygardos kovojantis partizanų kapelionas, kartu su kitais šešiais štabo partizanais žuvęs išduotas Birutės rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių (Prienų r.) 1947 m. rugsėjo 24 d. Du štabo kovotojai žuvo nuo enkavėdistų kulkų, bandydami prasiveržti iš bunkerio, likusieji ir J. Lelešius gyvi nepasidavė – susisprogdino granatomis.

J. Lelešius gimė Marijampolės aps. Sasnavos parapijoje Navasodų kaime, užaugo darnioje, pasiturinčioje šeimoje su dviem seserimis ir trimis broliais, iš kurių Justinas buvo jauniausias. Tėvai vaikus užaugino dorais, tvirtos moralės žmonėmis. Šeima buvo giliai tikinti, tad Justinas natūraliai pasirinko savo kelią – 1943 m. baigė Vilkaviškio kunigų seminariją.

Jaunas, linksmas kunigas traukte traukė žmones, o tai pamatę saugumiečiai ėmė jį aktyviai verbuoti tapti MGB informatoriumi. Nepavykus įkalbėti gražiuoju, pradėjo uždarinėti į areštinę, naudoti fizinį smurtą. Suprasdamas, kad kito kelio nėra, 1945 m. lapkričio 1 d. kunigas J. Lelešius pasitraukė į pogrindį ir įstojo į partizanų gretas, o 1946 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Tauro apygardos kapelionu.

J. Lelešius partizanų gretose ne tik atliko savo ganytojiškas pareigas – atokiose slėptuvėse, bunkeriuose aukodavo šv. Mišias, klausydavo partizanų išpažinčių, teikdavo jiems Švč. Sakramentą, laidojo žuvusiuosius, stiprino kovotojus dvasiškai, bet ir kovojo su ginklu rankose.

Kiti trys Justino broliai taip pat aktyviai dalyvavo partizaninėje kovoje ir visiems broliams 1947 m. buvo lemtingi – du broliai buvo suimti ir ištremti, trečiasis žuvo.

Po mirties J. Lelešius Tauro apygardos vadovybės įsakymu 1948 m. sausio 16 d. apdovanotas juostele už narsumą, 1950 m. rugpjūčio 7 d. – 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi, 1997 m.gruodžio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, LR krašto apsaugos ministerijos 1998 m. gegužės 13 d. įsakymu suteiktas majoro laipsnis, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. lapkričio 18 d. dekretu – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžius.

Po Nepriklausomybės atkūrimo KGB archyve buvo surasta dalis kunigo dienoraščio, saugumiečių paimto iš Birutės rinktinės štabo bunkerio po partizanų žūties 1947 m. rugsėjo 24 d. Ši dienoraščio dalis buvo išspausdinta J. Lelešiaus bei L. Baliukevičiaus knygoje „Dienoraščiai“ (1994 m.) ir J. Lelešiaus knygoje „Partizanų kapeliono dienoraštis“ (2006 m.).

Kaip nurodo apie kunigą J. Lelešių ir išlikusius jo tekstus rašęs autorius Kristupas Šidlauskas, „Partizanų kapeliono dienoraštis“ ne mažiau įspūdingas ir įtraukiantis nei kitų mūsų pasipriešinimo didžiavyrių memuarai – Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“, Adolfo Ramanausko-Vanago „Daugel krito sūnų“ ar Liongino Baliukevičiaus-Dzūko „Dienoraštis“. Šis dienoraštis atveria mūsų didvyrių idealistinę pasaulėžiūrą ir pragarišką kasdienybę – nuolatinę įtampą, nuovargį, fizinį ir dvasinį skausmą, bemieges naktis, šaltį, drėgmę, alkį, artimųjų ir draugų netektis, išdavystes. Ir vis dėlto tokiomis aplinkybėmis išsaugotą tikėjimą, viltį, meilę ir pasiaukojimą Tėvynei bei jos laisvei“.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėja Irena Petraitienė taip pat pabrėžia, jog „išlikęs partizanų kapeliono dienoraštis savo verte, tiriant ginkluotąjį pasipriešinimą, stoja į vieną gretą su A. Ramanausko-Vanago, J. Lukšos-Daumanto tekstais“.

„Mažasis katekizmas vaikeliams“, kurio priešlapio kamputyje yra partizanų kapeliono J. Lelešiaus ranka padėtas parašas, vertingas ne tik dėl jo. Tad koks tai leidinys, priklausęs garsiajam kunigui?

Katekizmas – glaustas krikščionybės pagrindų išdėstymas klausimų ir atsakymų forma. Katekizmo turinys priklauso nuo to, kam jis skirtas, o šis yra skirtas vaikams. Nedidelio formato knygelės kietu viršeliu titulinio lapo averse įvardinta: MAŽASIS / KATEKIZMAS / Vaikeliams, / prisiruošiantiems į pirmąją išpažintį / ir šventąją Komuniją. Žemiau atspausdintas leidėjas: IŠLEIDO / Kun. J. Laukaitis. / Antrasai išleidimas. Apačioje nurodyta išleidimo vieta, spaustuvė ir data: SEINAI / Laukaičio ir B-vės spaustuvėje. / 1907. Titulinio lapo reverse nurodyta kas ir kada leido spausdinti katekizmą (Seinuose, 1907 m. kovo 7 d.). Priešlapio averso centre yra užrašas MAŽASIS KATEKIZMAS, reverse – vertikaliai įdėta iliustracija „Šventoji Šeimynėlė.“, kur Jėzus vaizduojamas kaip paauglys, padedantis savo žemiškajam tėvui šv. Juozapui dailidės darbe. Knygelės gale yra turinys („Sąrašas“), joje yra 115 puslapių.

Kunigo Juozo Laukaičio išleisto „Mażojo katekizmo vaikeliams“ titulinis lapas. I. Dringelytės nuotrauka

Katekizmą vaikams parengęs ir išleidęs kunigas, prelatas, Seinų kunigų seminarijos profesorius Juozas Laukaitis (1873–1952) – žinomas leidėjas, religijos terminų normintojas ir kūrėjas, visuomenės veikėjas, 1936–1940 m. Lietuvos Ketvirtojo Seimo atstovas. J. Laukaitis nemažai nusipelnė lietuviškų knygų leidybai – 1905 m. buvo vienas iš. Šv. Kazimiero draugijos knygoms leisti steigėjų (draugija Kaune veikė iki 1940 m.), o 1906 m. Seinuose su partneriais įsteigė spaustuvę „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė“ (veikė 1906–1915 m.), kurioje spausdino lietuviškus leidinius – knygas ir laikraščius. 1907 m. „Mażojo katekizmo vaikeliams“ pasirodė du leidimai.

P. S.

Nuoširdžiai dėkoju kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus vedėjai Irenai Petraitienei už suteiktą leidimą publikuoti kunigo J. Lelešiaus nuotrauką.

 

Menotyrininkė Ina Dringelytė

Naudota literatūra:

  1. https://www.bernardinai.lt/2017-12-07-dienorasti-rases-partizanu-kapelionas-kun-j-lelesius-grafas/
  2. http://partizanai.org/j-lelesius-grafas-partizanu-kapeliono-dienorastis
  3. http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2012/2012_lelesius_biogr.pdf
  4. https://www.voruta.lt/kristupas-sidlauskas-kunigas-justinas-lelesius-neisdaves-dievo-ir-tevynes/
  5. https://epartizanai.archyvai.lt/dokumentai/3/p8990/doc6418
  6. https://www.bernardinai.lt/2013-06-22-irena-petraitiene-prel-juozas-laukaitis-xx-a-tikejimo-liudytojas/
  7. https://www.https://www.bernardinai.lt/2013-06-22-irena-petraitiene-prel-juozas-laukaitis-xx-a-tikejimo-liudytojas/lrt.lt/mediateka/irasas/2000098375/prisikelimo-liudytojai-antano-baranausko-padejejas-lietuvybes-puoseletojas-prelatas-juozas-laukaitis
  8. https://www.vle.lt/straipsnis/laukaitis-dvaranauskas-narjauskas-ir-bendrove/

Kunigo Justino Lelešiaus dienoraščio ištraukos
http://partizanai.org/j-lelesius-grafas-partizanu-kapeliono-dienorastis

Tėvynės laisvė atperkama tik krauju.
p. 95

Kelio atgal nėra. Ką duosime mes tautai, jeigu žūsime? Juk gyventi mes gi trokštame, bet karšta Tėvynės meilė, šventa Lietuvos žemė, tie kloniai ir miškai mane sustiprina, priduoda jėgų ir skatina į žūtbūtinę kovą. Juo didesni persekiojimai, – tuo mes atkaklesni. Ginklo iš rankų nepaleisiu. Žūti, bet prasmingai, žūti, bet nevergauti.
p. 111

Tad ar galime iš savo rankų paleisti ginklą, jeigu priešas terorizuoja mūsų tautą? Mes turime suliepsnoti dar karštesne Tėvynės meilės ugnimi, kovoti iki pergalės, kovoti ir mirti, kovoti ir laimėti.
p. 135

Mūsų kova tampa dar atkaklesnė, įgauna dar ryškesnį atspalvį, nes žuvusių draugų kraujas, jų nežmoniškai išniekinti kūnai, mus paragina dar uoliau kovoti, sekti jų pavyzdžiu: kovoti ir mirti. Mirtimi laimėti kitiems laisvę.

Žemėje atsivėrė pragaras. Ar gali kas būti žiauresnio? Išniekinti kūnai, sudegintos sodybos, visoje šalyje siaučia teroras: atima iš ūkininko paskutinį duonos kąsnį, o visą šalį kruvinas azijatas maitina tik melu: „Tarybų Lietuvoje užtekėjo saulė.“
p. 144

Skaudu prisiminti, kad mūsų eilės retėja, jėgos mažėja. Lietuvos miškuose ir kaimuose žūsta ir alpsta nuo kruvinų kovų didvyriai. Gal paskutinę sekundę žūstančių laisvės kovotojų lūpos taria: „Sudiev Tėvyne, sudiev tėti, sudiev broli, sudiev sese, sudiev mama, neverk, nelauk, negrįšiu… Aukoju už Tėvynę brangiausią turtą – gyvybę. Mes žūstame, jūs gyvenkite“.

Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: „Mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Neapvilkite mūsų, už ką mes liejome kraują! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų“.
p.177