Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, prisimename lietuviškus giesmynus, kurie Prūsijos kunigaikštystėje nuo XVI a. antrosios pusės buvo spausdinami Rytų Prūsijos provincijos šiaurės rytinėje dalyje gyvenusiems lietuvninkams. Lietuviškos religinės knygos, gyvenantiems svetimos kultūros apsuptyje, keletą šimtmečių padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir savas tradicijas.
Mažosios Lietuvos knygų tyrinėtojas, profesorius Domas Kaunas giesmynus apibūdina kaip labiausiai paplitusią ir universaliausią lietuvininkų dvasinio gyvenimo knygą. Giesmės turėjo svarbią reikšmę evangelikų liuteronų pamaldose. Jas giedodavo namuose, bažnyčioje, surinkimuose (bendros susirinkusiųjų pamaldos namuose), todėl kiekvienas turėdavo savo giesmyną. Giesmyną dovanodavo Konfirmacijos šventės proga kunigas, artimieji su įrašu iš Biblijos arba giesmės, taip pat per jubiliejinį gimtadienį, jaunikis nuotakai per vestuves.
Lietuviški giesmynai plačiai paplito XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tyrinėtojai pagal paskirtį juos skirsto į bažnytinius, kariuomenės, mokyklų ir surinkimininkų. Pirmieji trys giesmynai buvo oficialūs. Jų turinį tvirtino Rytų Prūsijos dvasinė vyresnybė ir sistemingai išleisdavo. Surinkimininkų giesmynai buvo neoficialūs. Juos dažniausiai stichiškai parengdavo ir išleisdavo patys spaustuvininkai, redaguodavo surinkimų sakytojai, kurių žinios ir patirtis buvo skirtinga.
Lietuviškuose giesmynuose dominavo įvairių vokiečių autorių sukurtos giesmės, išverstos į lietuvių kalbą. Ne visi giesmynų sudarytojai gerai mokėjo lietuvių kalbą, todėl jų poetinė kalba buvo menkesnė palyginus su vokiečių giesmėmis.
XVIII a. buvo plačiai paplitęs ir nuolat pakartotinai leidžiamas Adomo Frydricho Šimelpinigio sudarytas bažnytinis, lietuviškas giesmynas, kuriame buvo 400 giesmių, skirtų įvairioms religinėms apeigoms. Tačiau XIX a. pradžioje šio giesmyno kalba jau buvo pasenusi, todėl buvo nuspręsta jį atnaujinti. Šio darbo ėmėsi Gumbinės klebonas Karolis Keberis ir kalbininkas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Frydrichas Kuršaitis, kuris ne tik redagavo, atnaujino, sukirčiavo giesmių žodžius, bet ir parašė trečią giesmyno dalį, kurią papildė naujomis giesmėmis. F. Kuršaičio suredaguotas ir atnaujintas giesmynas, pavadintas „Pagerintos giesmių knygos“, pirmą kartą buvo išleistas 1841 metais ir iki 1917 metų buvo pakartotas net 38 kartus. D. Kauno teigimu, šis giesmynas tapo populiariausiu, daugiausia kartų leistu Mažojoje Lietuvoje ir ypač paplito tarp surinkimininkų.
Kuršaičio sudaryto giesmyno pavyzdį saugome ir mūsų muziejaus rinkiniuose. „Pagerintos giesmių knygos“ išleistos 1906 metais Karaliaučiuje, brolių Hartungų spaustuvėje. Įrištas Šilutėje, Adolfo Frydricho Štalio knygyno knygrišykloje, veikusioje nuo 1875 metų. Knygos formatas siauras. Tokie giesmynai buvo labai populiarūs ir vadinami „siaurikėmis“. Moterys, eidamos į bažnyčią, juos įsidėdavo į delmoną – puošnią, medžiaginę, prie juosmens rišamą kišenę. Knygos viršeliai balti, plastikiniai, įrėminti gelsvos spalvos metaliniais rėmeliais, puošti grafiškai pavaizduotais kryžiumi ir Šv. Mišių taure, stilizuotais augaliniais ornamentais, odine nugarėle. Knyga užsegama metaline sąsaga, padaryta iš kalinėto metalo plokštelės su kabe, prie kurios prisegamas dirželis, pritvirtintas su vyriais. Knygos pradžioje ir pabaigoje įrišti du atspausdinti, grafiškai apipavidalinti „Atminties“ lapai, skirti giesmyno naudotojo įrašams. Knygrišiai parengdavo ir įrišdavo giesmyno naudotojo svarbiems gyvenimo įrašams skirtus lapus, sekdami vokiškų religinių knygų tradicija, kad „knyga skirta ne tik skaityti, bet ir savininko atminčiai saugoti“ (Kaunas, 2013:249).
Šio giesmyno leidinyje įdėtos 542 giesmės, skirtos visų metų religinėms šventėms, apeigoms ir meditacijai, F. Kuršaičio sudaryta trečioji giesmyno dalis, kurioje 98 jo išverstos giesmės, taip pat kitų autorių parašyti, skirtingu laikotarpiu išleisti priedai: Danieliaus Kleino „Maldų knygelė“ (1666), „Nusidavimas Kentėjimo ir Mirimo mūsų Pono ir Išganytojo Jėzaus Kristaus…“, Klimkaus Grigelaičio „Dvylika dvasiškų liaupsių ir 27 giesmių…“, „Kelios evangeliškos giesmelės iš tuleriopų knygelių surinktos“.
Knygotyrininkas Domas Kaunas teigia, kad F. Kuršaičio redaguotas, atnaujintas ir papildytas giesmynas „Pagerintos giesmių knygos“ buvo geriausiai parengta lietuvių knyga XIX amžiuje.
Parengė vyresn. muziejininkė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė
Literatūra
- Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547–1940.Vilnius, Baltos lankos, 1996.
- Domas Kaunas. Mažosios Lietuvos knygų link. Vilniaus universiteto leidykla, 2013.
- Gvido Michelini. Mažosios Lietuvos giesmynų istorija: nuo Martyno Mažvydo iki XIX a. pabaigos. Klaipėdos universiteto leidykla, 2009.
