Kaip tik šiuo metu visi vaikai laukia dovanų, kurias jiems atneš Kalėdų Senelis. Jums turbūt įdomu sužinoti, ar pažino vaikai Kalėdų Senelį senajame Lietuvos kaime? Kaip jis atrodė? Lietuvišką, žaislinį Kalėdų Senelį beveik prieš šimtą metų sukūrė Ukmergėje gyvenęs žaislų meistras Mykolas Strioga. Tik mūsų muziejuje galite jį pamatyti.

Lietuvos kaime nuo seno buvo žinomas paprotys Kalėdų dieną persirengus seniu Kalėda vaikščioti po kiemus linkint visiems gero derliaus. Tačiau Kalėdų eglutės ir Kalėdų Senelio tradicija plačiau paplito tik po I-ojo pasaulinio karo, kai mokyklose buvo pradėta rengti Kalėdų eglutė. Tada ir kaimo žmonės pradėjo dažniau puošti eglutę namuose, paprašydavo, kad kaimynas, ar kas nors iš šeimos narių taptų Kalėdų Seneliu – persirengtų išverstais kailiniais, užsidėtų ausinę kepurę, prisirištų lininę barzdą ir atneštų vaikams dovanas, kurias paruošdavo tėvai.

Tačiau žaislinį Kalėdų Senelį tik apie 1940 metus sukūrė žaislų meistras Mykolas Strioga (1900–1971), kuris gyveno Ukmergėje. Jis dirbo sargu medienos sandėlyje, labai mėgo drožinėti ir, ieškodamas papildomo pajamų šaltinio, pradėjo gaminti žaislus, kuriuos dažniausiai parduodavo prieš Velykas ir Kalėdas.

Savo tėvelio sukurtą Kalėdų Senelį išsaugojo ir 1991 metais mūsų muziejui padovanojo jo sūnus, žinomas lietuvių skulptorius Leonas Strioga. Mūsų žiniomis, tai vienintelis išlikęs šio meistro žaislas, kurį galima pamatyti mūsų muziejuje. L. Strioga prisiminė ir papasakojo, kaip visa šeima, kurioje augo 4 vaikai, prieš Kalėdas gamindavo tokius žaislus. Vaikai vasarą miške pririnkdavo samanų ir kankorėžių, iš kurių iškratydavo sėklas, juos gerai išdžiovindavo saulėje arba ant krosnies. Tada sudėdavo į maišus ir padėdavo į sausą vietą.

Žaislo gamyba prasidėdavo artėjant Kalėdoms, prieš 2 mėnesius. Visa šeima pasidalindavo darbus. Žaislų meistras iš minkšto, sauso medžio – liepos, drebulės – išdroždavo figūrėlės galvą, rankų plaštakas, aulinius batus, kuriuos vadino „balvankėm“. Meistro žmona karpydavo samanas, vatą. Vaikai iškirpdavo iš popieriaus ir suklijuodavo trikampio formos kepures, dovanų krepšelius, popierinius jų žaislus, sukarpydavo vielą, iš kartono padarydavo diržą, mažą odinį bizūnėlį. Išdžiūvusius kankorėžius ištepdavo klijais ir išvoliodavo ant stalo paskleistose samanose, kad jos keliais sluoksniais stipriai apliptų ir vaizduotų šiltus žaislinio senelio kailinius. Tai buvo kruopštus darbas, todėl jį atlikdavo meistro žmona. Vaikai sudėliodavo figūrėlę iš atskirų dalių. Į kankorėžį reikiamose vietose įstatydavo vielos gabaliukus, ant jų užmaudavo ir priklijuodavo medines figūrėlės dalis. Plaukus, barzdą, ūsus padarydavo iš vatos ir priklijuodavo. Ant galvos uždėdavo popierinę kepurę, o ant rankos užkabindavo krepšį su popieriniais žaislais. Vata papuošdavo kailinių kraštus, liemenį apjuosdavo kartoniniu diržu, o už jo užkišdavo odinį bizūnėlį. Figūrėlę pastatydavo ant lentutės kaip skulptūrėlę.

Paskutinis darbas – papuošti senelio figūrėlę. Tai darydavo meistras, o jam padėdavo vaikai. Veido bruožus paryškindavo teptuku su dažais, nudažydavo medines rankų plaštakas, aulinius batus, kepurę, dovanų krepšelį, popierinius žaislus papuošdavo ornamentais. Per dieną visa šeima padarydavo 10–15 skulptūrėlių, o per keletą mėnesių – kelis šimtus.

Iki Kalėdų likus mėnesiui, Mykolo Striogos žmona kartu su vaikais juos nešdavo parduoti į turgų. Ten prekiaudavo iki Kalėdų. Karo metais žaislinis senelis kainuodavo nuo 3 iki 5 markių ir turėjo labai didelę paklausą.

Lietuviškas, žaislinis Kalėdų Senelis buvo panašus į kaime gyvenantį senelį, kuris ne tik geras, bet ir griežtas, nes baudžia neklaužadas. Toks žaislinio senelio įvaizdis skatino vaikus būti gerais, nusipelnyti taip laukiamų dovanų.

Vyresnioji muziejininkė dr. Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė

Literatūra:

Pliuraitė-Andrejevienė, Nijolė. Žaislų meistras Mykolas Strioga.– Liaudies kultūra,1993, Nr.1. P.31-33.