Interaktyvus žemėlapis
Ruduo 2020
Ruduo 2020

Eksponato byla: Kultuvė žlugtui velėti

Šią kultuvę vaikinas dovanojo merginai prieš vestuves. Vienoje kultuvės pusėje išpjaustyta širdelė rodo karštus vaikino jausmus būsimai žmonai. Kultuvės viršuje išpjaustytas asmens nuosavybės ženklas „E. Giszas“. Pažymėdavo tam, kad skolinamos kultuvės nesusimaišytų. Kitoje kultuvės pusėje išpjaustytas inkaras. Kultuvės savininkai gyveno Drevernoje (Klaipėdos r.) prie Kuršių marių. Jie laukininkai, turėję 25 ha žemės ir valčių „laivių“ dirbtuvę. Kultuvė padaryta XIX a. pabaigoje. 1997 metais ją įgijo vyresnysis muziejininkas Vingaudas Baltrušaitis.

90790 LBM-46763 NA-6811bv2_resize

Kultuvė žlugtui velėti. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka. 

Mūsų muziejus turi nemažą ornamentuotų kultuvių kolekciją. Kokia kultuvių paskirtis? Tai merginų, moterų darbo įrankis, bet jas padarydavo vyrai. Kultuvę droždavo iš tvirto, neskilaus ir nedažančio medžio, dažniausiai iš beržo, liepos, klevo ar žilvičio. Su kultuve velėjo žlugtą. O kas yra žlugtas ir velėjimas? Sukauptų ir vienu metu skalbiamų skalbinių kiekis buvo vadinamas žlugtu. Vienas sunkiausių moteriškų darbų buvo žlugto žlugimas: skalbinius (naminius audinius, o jie buvo sunkūs) merkdavo, virindavo pelenų šarme ir juos velėdavo. XIX a. pabaigoje – XX a pradžioje skalbdavo pelenų šarmu. Geriausias – beržo pelenų (šarmui netinka spygliuočių medžių pelenai). Buvo svarbu parinkti tinkamą šarmo stiprumą, nes labai stiprus „suėsdavo“ skalbinius. Stiprumas buvo tikrinamas palaižant: jeigu liežuvį kanda – per stiprus, todėl reikėdavo atskiesti vandeniu. (Silpnu šarmu trinkdavo plaukus). Kad skalbiniuose neliktų šarmo, stengdavosi išskalauti, t. y. išvelėti su kultuvėmis ežeruose, upėse, kūdrose, tvenkiniuose. Tenai įsirengdavo skalbimo lieptą ar nusiveždavo velėjimo suoliuką. Skalbinius velėdavo dažniausiai dvi moterys: „Kai sutardavo kult, tai gražiai skambėdavo“.[1]

Moterys žinojo, koks tinkamiausias laikas skalbti. „Delčioje geriau išsiskalbia nešvarumai ir nesiveisia gyviai… Išskalbti žydint obelims ir ievoms skalbiniai būdavo balčiausi. Stengdavosi nevelėti sprogstant medžiams, kadangi nuo žiedadulkių skalbiniai paruduodavo“.[2] „Kultuvė gali išpranašauti skalbėjai ateitį: skalbiant suskilusi buvo ženklas, kad skalbėja arba jos artimieji patirs nelaimę“.[3]

Ne tik merginos ar moterys, bet ir laumės velėdavo skalbinius. „Toje vietoje, kur moterys žiemą žlugtą velėdavo, vasarą, ramią ir gražią mėnesienos naktį, ten rinkdavusios laumės maudytis ir skalbti, palaidas ilgas kasas šukuotis ir skalbinius velėti. Velėdamos ir plaukus šukuodamos, gražiai dainuodavusios. Kas norėdavęs jas pamatyti, turėdavęs atokiau iš krūmų stebėti. Reikėdavę pasirinkti nematomą vietą ir laukti ten vidurnakčio. Reikėdavę ilgai ir ramiai sėdėti ir nešnarėti, kad laumės neišgirstų. Nors ir menkiausią šnarėjimą jos išgirsdavo ir tuojau po vandeniu pranykdavusios“.[4]

Tarpukario Europos naujovės nevienodai veikė Didžiąją ir Mažąją Lietuvą. Jeigu tuo laiku Didžiojoje Lietuvoje tebeskalbė senoviškai, velėjant skalbinius kultuve, tai Mažojoje Lietuvoje skalbimo būdas buvo pasikeitęs, dažniausiai skalbdavo namų darbo ir pramoninės gamybos skalbimo mašinomis.[5] Apie pažangesnį, kitokį skalbimo būdą Mažojoje Lietuvoje galime nujausti iš A. F. Augustienės prisiminimų, kuri 1940 metais liepos 17 dieną persikėlė gyventi į Didžiąją Lietuvą. „Ir mes už rubežiaus. Formalumai netrukus pasibaigė ir mes vykstame toliau, link Sartininkų. Važiuojam jau mums nepažįstamais keliais, mums nepažįstamomis vietomis. Žiūrim į visas puses. Pamatom naujieną. Šalia kelio bėgantis vandenėlis. Jame yra įbridusios keletas moterų. Ką jos ten veikia? Vairuotojas mums paaiškina. Jos skalbia. Turi mažą suolelį ir kultuvę. Taip skalbiamos naminės drobės. Tai va, tai ir yra tas vadinamas: pykšt paukšt ant lentos, kybur vybur ant tvoros. Visiems mums linksmas juokas“.[6]

Vyr. muziejininkė Janina Samulionytė

[1] Mažeikienė, Rita. „Tradicinis skalbimas ir dažymas. // Plateliai. Vilnius, 1999, p. 405.

[2] Lazauskaitė, Elvyda. „Skalbimas“. // Etnografija. Metraštis 13-14, Lietuvos nacionalinis muziejus. 2006, p. 16-17.

[3] Lazauskaitė, E. „Tekstilės priežiūros priemonių rinkinys Lietuvos nacionaliniame muziejuje“. // Etnografija, Metraštis, 13-14, Lietuvos nacionalinis muziejus. 2006, p. 24.

[4] Antanaitis, Bronius. „Vaikystė Oreliuose”. Vilnius, 1992, p. 139.

[5] http://www.llbm.lt/eksponato-byla-skalbimo-masina-is-mazosios-lietuvos/

[6] Augustienė, Augustė Fridrikė. „Rojus, iš kurio mūsų niekas neišvys“… // Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2003, p. 68.

Renginiai spalį
P
A
T
K
P
Š
S
1
2
3
4
5
6789
10
11
12
13
14
15
16
17
18
1920212223
24
25
26
27
28
29
30
31
Smiley face

Partneriai ir rėmėjai

Malsena_logo 

 

kauno_diena

tau-lt

 

LRT_logo12aidaikitasp4mazas2017
Rumsiskiu_baldai_permatomas fonasLietuve.lt logotipas internetui

 

 


biodinamikos logo

husqvarna-comkaisiadorieciams-logo-tekstas 

Logotipas_Reformacijai500

Lietuvos_muziejai_logotipas_naujasLMA-logo-melynas

 

eeagrants-lttautinio kostiumo metaiLT100-tinklapiams-2
Kult_pav_skaitm_logo_lietuviskas_pakoreguotas_Ilogo_muzieju_kelias_2013_1_dlogo su seseliuETNO_logo_2013_PANTONE_2

 

Products12714-1000x1000-371510