Apavas iš kailio – viena seniausių pasaulyje žinomų apavo rūšių. „Lietuvoje šaltu metų laiku avėta kailinėmis kojanomis, dar vadintomis kojenomis, kojinomis, kulbėmis, kolbenomis. [1]
Kojanos artimos naginėms ir etnologų dažniausiai priskiriamos tai pačiai apavo kategorijai. Aleksandras Gvanjinis [2] mini XVI a. iš neskustos gyvulių odos raukiamą apavą. Toks apavas minimas ir Simono Daukanto [3] aprašymuose. Kojanoms gaminti naudojama paskerstų karvių, jaučių, arklių nupjautų kojų oda. Lupant odą paliekami abudu paskutiniai nagiukai. Viršuje oda nupjaunama virš kelio taip, kad natūraliai, neraukiant pasidaro ilgas ir platus kojanos pirštų galas. Po to oda džiovinama užmovus ant apskrito rąstelio. Prie rąstelio oda prikalama vinimis. Kojanų oda paruošiama taip kaip ir kitų naginių (rauginama žievių nuovire) tik plaukai nenuskutami. Raukimas paprastesnis. Jei kojanos gaminamos ir užpakalinių galvijų kojų odos, tai nei kulnų, nei pirštų raukti nereikia. Kalteliu iškalami varpsčiai ir į juos, apvejant kraštą, įveriami apyvarai. Jei kojanos gaminamos iš priekinių kojų odos, jos paprastai neturi ilgų ir plačių pirštų. Kojanos kulnis neraukiama, nes aunant koją kojanos kulnies galas prilenkiamas prie kojos ir du tris kartus apsukamas apyvaru. Kojanos nagiukai neleidžia apyvarui nusmukti. Dėl šios priežasties kojanos dydis nepriklauso nuo savininko kojos, į jas galima apsiauti ir ploniau ir storiau. Kojų pirštai nesuspausti, todėl ir per didžiausius šalčius nebūna šalta. Kojanas, dažniausiai žiemą, vykdami į miško darbus, avėjo vyrai, o vėsesniu oru ir vaikai. Šiltos ir nevaržančios kojų, bet nepatogios greitam ėjimui kojanos buvo ypač vertinamos senelių.
Kojanos ilgiausiai, net ir XX a. pr. avėtos Skuodo, Mažeikių, Akmenės, Kretingos, Plungės, Telšių, Kelmės, Klaipėdos rajonuose.
Parengė etnologė Erika Nenartavičiūtė
Literatūra
[1] Vida Kulikauskienė, Tradicinė lietuvių valstiečių vyrų apranga, p. 218
[2] Aleksandras Gvanjinis (Alessandro Guagnini; 1538-1614), italų kilmės kronikininkas. Be Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Alessandro Guagnini aprašė Prūsiją, Livoniją, rusų kraštus, totorių ordas. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos daugiausia žinių pateikė apie Žygimanto Augusto valdymą (1548–72); rašė apie lietuvių religiją, papročius, žemdirbystę.
[3] Simonas Daukantas (1793–1864) lietuvių istorikas, švietėjas, tautinio atgimimo veikėjas.
