Jau nebe tiek ir daug liko iki didžiausių metų švenčių. Šiemet kaip jokiais kitais metais su artimaisiais daugiau susitiksime mintimis, nuotolinio ryšio pagalba arba… išsiųsdami ranka rašytą atviruką. Galbūt ši nekomfortiška situacija turės ir teigiamų pusių, kuomet į madą grįš šilčiausius sveikinimus skleidžiantys šventiniai atvirukai.

⠀Manoma, jog pirmuosius kalėdinius atvirukus pagaminti sumanė britas Henry Cole. 1843-aisiais užsiėmęs verslininkas, nerasdamas laiko pats ranka parašyti kalėdinių sveikinimų, kreipėsi į savo draugą, garsų to meto iliustratorių, prašydamas nupiešti kalėdinį atviruką, vaizduojantį jo šeimą. Verslininkas nusprendė pagaminti daugiau atviruko kopijų ir išsiųsti jas savo giminaičiams ir kolegoms, linkėdamas linksmų Kalėdų. Atvirukai buvo atspausdinti naudojant litografijos techniką ir nuspalvinti rankiniu būdu.

⠀Į Lietuvą pirmieji atvirukai atkeliavo iš Vakarų Europos XIX a. II p. Jų leidybai turėjo įtakos Rusijoje išleistas potvarkis, kuriuo teisė sveikinti atviruku buvo suteikta ne tik valstybinėms, bet ir privačioms įstaigoms. Atvirukų leidyba ypač išaugo 1905 m. panaikinus caro valdžios draudimą rašyti lietuviškais rašmenimis. Leidėjai iš Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos įsigydavo tenykščių atvirukų vaizdus, prototipus, užrašydavo lietuviškus sveikinimus ir spausdindavo Lietuvos rinkai. Kalėdiniai atvirukai dažniausiai vaizdavo žiemos peizažus, apsnigtas bažnytėles, sodybas, gyvūnus, eglės šakeles, žvakes, žaisliukus. Buvo leidžiamos ir dailininkų A. Žmuidzinavičiaus, A. Jaroševičiaus paveikslų reprodukcijos. Tarpukariu atvirukų leidyba taip pat klestėjo. Juose buvo užfiksuoti įvairiausi miestų, istorijos ir architektūros paminklų, kaimo sodybų, koplytstulpių, kraštovaizdžių vaizdai. Tačiau atvirukams atsirado naujas konkurentas – Lietuvoje ėmė plisti telefonai. Taip artimą žmogų tapo dar lengviau pasveikinti. 1940 metais Lietuvai tapus SSRS dalimi, religinių temų atvirukai išnyko. Juos nelegaliai pardavinėdavo prie bažnyčių, turguose. Dažniausiai tai buvo „smetoninių“ atvirukų kopijos, kuriuos spausdino kaip nuotraukas – kontaktiniu būdu, kartais juos paspalvindavo medvilnei skirtais dažais. Kaip kalėdiniai sveikinimai buvo siunčiami ir neutralūs leidyklų atvirukai, kuriuose pavaizduota žiema, eglutė ar gėlių puokštės.

⠀Vienas tokių atvirukų LBM 50985/2 yra saugomas Lietuvos liaudies buities muziejuje. Atvirukas yra įdomus ne tik gražiais žiemiškais vaizdais, bet ir savo kontekstu. Atvirukas kartu su ramybės, džiaugsmo ir vilties linkėjimais atsiųstas 1968 m. iš Brick Town, JAV į Kauną. Nėra teisinga manyti, jog ankstyvuoju sovietmečio periodu bet kokie kontaktai tarp Lietuvos gyventojų ir užsienyje esančių artimųjų buvo uždrausti. Atrodytų, jog net tokios priešingos valstybės kaip JAV ir SSRS leido kontaktus tarp savo piliečių, kuomet pagrindine bendravimo priemone tapo laiškai. Vienas iš tokių susirašinėjimų vyko tarp JAV gyvenusios Stasės Šlepetienės ir Lietuvoje likusios jos draugės Aurelijos Kalkytės. Plačiau apie šiuos laiškus galima susipažinti mūsų muziejaus muziejininkių parengtame straipsnyje, kurį galite rasti čia (p. 122).

⠀Dar tikrai nevėlu išsiųsti ranka rašytą, o gal net ir pieštą atviruką. Taip savo artimiesiems parodysite dėmesį, pasveikinsite saugiai, o kartu ir netikėtai!

⠀Vyresnioji muziejininkė Kristina Štaupaitė