Žemaitiškos Gintališkės sodybos klojime, jaujoje (žemaitiškai – pirtyje) stovi įspūdingos formos ir dydžio krosnis (2,2 x 4 m). Jauja – atskira sandari šildoma patalpa, įrengta kluono viduryje arba viename iš jo galų, maždaug 6 x 6 m ploto, 3,5 m aukščio, su lubomis ir didžiule krosnimi. Į ją XVI–XIX a. pirmiausia sukraudavo džiovinimui iš laukų suvežtus šlapius javus ir linus, kurie dėl vasaros trumpumo ir lietingų vasarų nespėdavo lauke išdžiūti.

Jaujos krosnis skiriasi nuo namo ar pirties krosnių – ji ypatinga ne tik dydžiu, bet ir sandara bei veikimo principu. Krosnis mūrijama žemiau patalpos grindų lygio, turi mūru arba akmenimis apribotą priekrosnį ir neturi dūmtraukio (kamino). Jaujos krosnyje karštas oras, pasiekęs galinę krosnies sieną, kyla aukštyn ir suka į kamerą, kurioje sukrauti akmenys. Dūmai išeina pro vieną arba kelias virš pakuros įrengtas angas – speltes. Paskui iš jaujos jie sklaidosi pro duris arba lubose įtaisytas angas. Tokio kūrenimo privalumas yra tas, kad nėra šilumos nuostolio – visas karštis panaudojamas patalpos šildymui, kai tuo tarpu patalpų šildymo krosnis kūrenimo metu dalį šilumos išleidžia į dūmtraukį.

Krosnis – tai ugnies buveinė. Tikėta, kad ugnis skiria šį ir anapusinį pasaulius ir kad ji stropiai saugoma dievų. Tad ir jaujoje šeimininkavo ir ugnį valdė dvi mitinės būtybės – Gabjaujis ir Gavėnas, priklausančios ugnies dievybių sferai. Panašiai kaip Indijos trilypė vertikali ugnies rūšių klasifikacija, taip ir lietuviškame ugnies supratime šalia Gabijos (žemiškosios ugnies) ir Saulės (dangiškosios), yra vieta ir Gabjaujui arba Gavėnui, atstovaujančiam baisingą, atmosferos – Vėjo karalystės – ugnį. Gabjaujis buvo atsakingas už gaisrus, į jį buvo meldžiamasi rudenį, po derliaus nuėmimo, o Gavėnas daugiau dėmesio sulaukdavo Gavėnios metu. Pagal Pretorijų, Gabjaujis buvo garbinamas kūlimo pabaigtuvėse, tai – religinė kaimo bendruomenės šventė, lydima ritualinės puotos, kuri pamažu pavirto pabaigtuvių vaišėmis ir religinės prasmės nebetekusiais papročiais bei žaidimais. Gabjaujo šventė susidėjo iš kelių autonomiškų elementų: gaidžio aukos, vaišių, susidedančių iš augalinių patiekalų, kuršio nešimo ir jaunimo linksminimosi (šokių ir žaidimų). Aukojamas gaidys turėjo būti juodas arba baltas, o jo mėsą ritualinės puotos metu valgė tik vyrai.  

Nuo XIX a. antrosios pusės javų kūlimui, linų apdirbimui palaipsniui pradėjus naudoti mašinas, jaujų poreikis numenko. Bet kluono – pačio stambiausio, ilgą laiką apytuščio stovinčio pastato – socialinė reikšmė išliko didelė: ten buvo ruošiamos ne tiktai įvairios „pabaigtuvės“, bet ir vestuvių vaišės, apnakvydinami svečiai, o blogam orui esant, buvo taisomos Pusiaugavėnio ar Jurginių sūpynės, rengiami „jaunimai“, t. y. kaimo jaunimo šokių ir žaidimų vakarai. Klojimai su jaujomis (pirtimis) labai tiktų ir šių dienų poreikiams, gaila, kad jų beveik nebeliko…

 

Kultūros paveldo specialistė dr. Rasa Bertašiūtė

 

Naudota literatūra:

  1. Greimas A. J. Vulcanus Jagaubis // Metmenys. 1976. Nr. 32. P. 58–83, žr. internete http://www.semiotika.lt/file/repository/099_1976_Vulcanus_Jagaubis_Ugnis_szwenta.pdf
  2. Strazdas D. Akmenų krosnys Vilniuje, žr. internete: http://lad.lt/data/com_ladlibrary/746/310-377.pdf