Muziejuje turime įdomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektą, pastatą-eksponatą, kuris jau du kartus (o gal ir daugiau?) perkeltas vis į kitą vietą. Dabar jis stovi prie Aristavėlės dvaro ir oriai atstovauja reprezentacinį dvaro pastatą – lobyną. Gal vertėtų keisti NKP įstatymą ir medinius pastatus priskirti prie kilnojamųjų kultūros paveldo objektų?

Į muziejų šis svirnas-lobynas pateko 1968 m. (perkeltas iš Grybų k., Sarių sen., Švenčionių r.). Tuomet, formuojant Lietuvos liaudies buities muziejų, kartu su kaimo trobesiais buvo atkelti ir keli vertingi nedideli dvaro pastatai. Muziejuje jie buvo pastatyti atokiau nuo sodybų, miške, kad negadintų kaimo sodybų ekspozicijų.

2010 m. muziejuje atkūrus Aristavėlės dvaro rūmus, prie jų imta planuoti perkelti ir Grybų dvaro lobyną su tikslu pradėti formuoti dvaro sodybos pastatų kompleksą. 2015 m. rudenį, seminaro metu (kartu su norvegų meistrais), Grybų dvaro svirnas-lobynas sėkmingai „persikraustė“ į Aristavėlės dvaro sodybą. „Pervažiavo“ jis visu savo tūriu, neišardytas, tik be stogo (nes stogas kabino elektros laidus). Dabar jis stovi jau su stogu, tik pamatas dar netvirtas, ketiname rudenį jį tvarkyti.

Lobynai, dar vadinami povalušu, lamusu, ar tiesiog klėtimi turtui saugoti, buvo vieni iš puošniausių dvaro pastatų, stovėjusių gerajame kieme priešais ar šalia dvaro rūmų. Jame kaip iš apžvalgos bokšto galima buvo stebėti, kas vyksta dvaro kieme. Lobynuose laikyti brangūs daiktai, variniai indai, dokumentai, rūbai, seni šarvai ir ginklai. Bajorui-kariui tampant žemvaldžiu, lobynas naudotas jau nebe karo inventoriui, bet turtui saugoti. Kartais jame nakvodavo ar puotaudavo jaunimas. XVII a. šie pastatai buvo statomi dviejų aukštų, apjuosiami atviromis galerijomis, dengiami brangiais gontų stogais, kurie viršuje užsibaigė žalvariniais „svogūnėliais“ ir vėjarodėmis. XVIII a. lobynai įgijo baroko laikotarpiui būdingą griežtą fasadų simetriją, keturšlaičius laužytus stogus. XIX a. lobynų funkcija nunyko, bet smulkių, konservatyviai nusiteikusių bajorų sodybose jų pavyzdžiu statyti dviejų aukštų kvadratinio plano svirneliai, kurie savo žaviu tūriu, kartu ir kaip bajoro statuso ženklas, suteikė sodybai savitą vaizdą. Beje, lobynas labai modernių proporcijų: ilgis – 6 m, plotis – 6 m, sienų aukštis – 6 m.

Svirnų ir lobynų įranga visuomet buvo kokybiška, tvirta ir saugi. XVI–XVII a. jie jau turėjo grindis iš tašų, vieni pirmųjų, kurie statyti ant pamato. Stogo konstrukcijoje kartais daryta speciali nuo vagių apsauganti rąstų perdanga – pavalas. Durys į patalpas buvo stiprios, dviejų sluoksnių, su geležiniais vyriais, spynomis, sklendėmis, langai su grotomis, užveriami langinėmis. Juose daug dailaus dekoro ir architektūros detalių: profiliuotos kolonėlės, tvorelės, karnizai, durų ir langų apvadai. Nunykusia funkcija, bet žavia architektūra toks svirnas lobynas galėtų praturtinti ir nūdienos gyventojo sodybą.

Kultūros paveldo specialistė dr. Rasa Bertašiūtė

Daugiau informacijos: Dalė Puodžiukienė // Lietuvos architektūros istorija, Lietuvos etninė architektūra nuo seniausių laikų iki 1918. T. IV, p. 423-431