Žemaitijoje šį indą vadino grūstuviu. Tai nedidelis, skobtas iš vientiso medžio gabalo, indas. Jo aukštis 49 cm, viršaus skersmuo – 17,4 cm. Grūdama taurės pavidalo įduboje, kurios gylis apie 30 cm. Aukštaitijoje šiuos indus vadina piestomis, jos – didžiulės.Pasninkams (Adventui ir Gavėniai) šiame inde sugrūsdavo aguonas, kanapes ir sėmenis. Pateikėjai pasakojo: „Aguonos, kanapės, linų sėmenys nepakeičiami per pasninką. Čia gi pienas, ir riebalas“. Grūstuvyje taip pat nugrūsdavo miežius kruopoms (grucei). Kartais jame sugrūsdavo ir didelius gabalus druskos.⠀
Grūstuvius gamindavo sugebantys tai daryti ūkininkai ir amatininkai: klumpdirbiai ar staliai. Juos darydavo iš beržo, drebulės, rečiau – iš ąžuolo, blindės ar uosio kamieno. Atsipjaudavo apie 70-80 cm ilgio ruplą, t. y. apatinį medžio kamiengalį, vieno galo viduryje išgręždavo apie 30-40 cm gylio skylę ir daug mažesnių skylių aplinkui. Vidurinę skylę išgręždavo storu grąžtu, kuriuo paprastai gręždavo medinašių ratų stebules, o aplinkui skylutes – mažesnio skersmens grąžtais. Paskui vidų išduobdavo kaltais ir klumpdirbio skaptais. Grūstuvyje grūsdavo grūdekliu (Aukštaitijoje jį vadino piesčiumi). Tai medinis pagalys su susiaurėjimu viduryje. Jį darydavo iš ąžuolo, kad būtų kietesnis ir sunkesnis. Grūsdavo ir kirvio kotu, nusitvėrę už penties, bet tam tiko tik seni ir neaštrūs kirviai. Grūstuvis stovėdavo priemenėje arba kamaroje. Dažniausiai grūsdavo šeimininkė, kartais ir vaikai, kai norėdavo kanapių ar aguonų pieno.
⠀
2019 metais grūstuvį muziejun įgijo vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė-Vaškevičienė. Šį indą tarpukaryje padarė klumpdirbys, gyvenęs Mažonų kaime, Kretingos rajone. Grūstuvis šią vasarą buvo eksponuojamas Žemaitijos sektoriuje, Gintališkės trobos gerojoje priemenėje. (LBM P 9050) Muziejaus lankytojai grūstuvį galėjo apžiūrėti, paliesti, pasigrožėti ir jame pagrūsti. Sodybos šeimininkė pademonstravo, kaip jame grūdama.
Vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė