Eksponate-nuotraukoje matome 1938 m. liepos 15 d. – rugpjūčio 5 d. mokytojų kovinio parengimo kursų prie Karo Mokyklos dalyvius. Ši nuotrauka priklausė mokytojų Sofijos Bieliauskienės (Šutaitės) ir Aleksandro Bieliausko šeimai.
Nespalvotoji fotografija daryta 1938 m. liepos 24 d. Joje yra dešimt uniformuotų pedagogų, kai kurie iš jų skaito laikraščius, kai kurie kažką rašo prie stalo, kiti tiesiog stovi. Žinome, kad tų metų liepos 24 d. buvo sekmadienis, todėl mokytojai greičiausiai turėjo daugiau laisvo laiko poilsiui.
Tarpukariu Lietuvą supo daug nedraugiškų kaimyninių valstybių, kurios vienaip ar kitaip norėjo plėsti savo įtaką mūsų šalyje. To meto Lietuvos valdantieji puikiai tai suprato, dėl to ėmėsi konkrečių veiksmų, kuriais turėjo didinti pilietinį šalies pasipriešinimą galimoms grėsmėms. Buvo atsigręžta ne vien į kariuomenę, kuri turėjo saugoti valstybę, bet ir į kitus autoritetingus Lietuvos asmenis. Tokie buvo ir mokytojai.
Nuo 1922 m., kai buvo priimtas pradžios mokyklų įstatymas, skelbęs, kad visiems 7–11 metų vaikams yra privalomas pradinis mokslas, mokytojo autoritetas visuomenėje iškilo į neregėtas aukštumas. Būtent jie buvo tie žmonės, nedideliuose kaimeliuose ir miesteliuose vedę į priekį bendruomenę tiek švietimo, tiek pilietiškumo prasme.
Pedagogų lyderystės svarba išaugo taip stipriai, kad 1929 m. Lietuvos valstybė pradėjo organizuoti karinio rengimo kursus pradžios mokyklų mokytojams ir mokytojoms. Jie vėliau šias žinias galėjo perduoti ir savo mokiniams.
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad 1929 m. mokytojų karinio rengimo kursuose buvo dėstomi šie dalykai: karinis tautos ir valstybės parengimas, karo istorija, karo pedagogika, kariuomenės organizacija, taktikos pagrindai, kūno kultūros teorija, rikiuotė, gimnastika ir šaudymas, priešlėktuvinė ir priešdujinė gyventojų apsauga, pirmoji pagalba. Visas teorinis ir praktinis kursas trukdavo 135 valandas. Nuotraukoje vertėtų atkreipti dėmesį ir į karinės uniformos elementus, šautuvus, buitį, pastato interjerą.
Mokytojų kovinio parengimo kursas turėjo būti pilietinio pasipriešinimo garantas krizės atveju. Karo metu pedagogai turėjo tapti lyderiais, kurie kartu su kariuomene galėtų būti atsakingi už krašto gynybą ir rezistenciją okupantams.
Šio karinio ugdymo sėkmę liudija prasidėjęs partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje, nukreiptas prieš Sovietų valdžią. Mokytojai buvo vieni iš aktyviausių šio judėjimo dalyvių, jų gretose yra tokios žinomos pavardės kaip Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Krivickas. Visi jie Vakarų pasauliui įrodė, kad Lietuva yra verta pagarbos, pripažinimo ir nepriklausomybės.
Šiandien Rusijos karas prieš Ukrainą padeda suvokti ir vertinti patriotiškumo, pilietiškumo svarbą valstybėje. Atsidūrusią krizinėje situacijoje šalį galime vertinti pagal tai, kaip ji tvarkosi su užklupusiomis negandomis. Tos valstybės, kurios atlieka pilietiškumo diegimo namų darbus turi daugiau galimybių išlikti oriomis ir nepriklausomomis istorijos tėkmėje.
Ukraina šiuos namų darbus atlieka gerai, ypač nuo 2014 m. To įrodymas – atkaklus krašto gynimas nuo okupantų: tiek kariškių vykdomos sėkmingos karinės operacijos, tiek civilių gyventojų susitelkimas ir vieningas priešinimasis nelauktiems atėjūnams, kai kartais priešo šarvuota technika stabdoma vien plikomis rankomis.
Parodų ir ekspozicijų skyriaus vyresnysis muziejininkas Ramūnas Bučas