Mitologiniai dubenėtieji akmenys mena senuosius pagoniškus laikus. Baltų kraštuose jie tapo šventais neolito ir bronzos amžiuje. Tikima, kad to meto žmonės prie šių akmenų meldėsi, garbino dievus, rinko stebuklingą gydomąjį lietaus vandenį ir kūreno šventąją ugnį.
Archeologų nuomone, dubenėtųjų akmenų sakralumą įrodo šalia šio tipo akmenų atlikti moksliniai tyrimai, kai duobėse prie akmenų randamos buvusios laužavietės, keramikos šukės, gyvulių kaulai. Šventumo prielaidą patvirtina ir unikalios jų radimo vietos – pelkėtos pievos, ežerų salos, senosios girios.
Nepaisant 1387 m. įvykusio Lietuvos krikšto, dubenėtieji akmenys ir toliau buvo laikomi šventais iki pat XIX–XX a. XIV–XVII a. prie jų vis dar vyko pagoniškos apeigos, buvo renkamas lietaus vanduo ir kūrenamos šventosios ugnys. XVI–XVIII a. mitologinių akmenų sakralumas buvo įtvirtintas krikščioniškais motyvais prie jų pastatant koplytėlę arba kryžių. Krašto gyventojai vis dar manė, kad akmenys saugo jų grūdus, gyvulius ir namų laimę. XIX–XX a. sandūroje sakralumą praradę dubenėtieji akmenys vis dažniau buvo naudojami statybose ar buityje.
Lietuvos liaudies buities muziejuje esantys akmenys yra atgabenti iš Šiaulių ir Radviliškio rajonų, kuriuose jie buvo tapę pastatų pamatų dalimis, laipteliais pasilipti iki svirno ar sodybų puošmenomis. 1970 m. muziejus nusprendė pasirūpinti šiais mitologiniais akmenimis ir papildė ekspoziciją šiais unikaliais archeologiniais radiniais.
Šalia dubenėtųjų akmenų stovi ir XIX–XX a. mažųjų rankinių ir didžiųjų aliejaus spaudimo girnų liekanos.
Vyr. muziejininkas Ramūnas Bučas