Šį kartą pasakojame ne apie vieną eksponatą, o apie jų grupę – muziejaus miestelio bažnyčios altorius puošiančias skirtingų stilių alavo žvakides, į muziejų patekusias iš privačios kolekcijos ir Rumšiškių bažnyčios, kur jos jau nebebuvo naudojamos. Alavinės žvakidės yra gana reti bažnytinės paskirties dirbiniai, atspindintys vietinę, jau beveik išnykusią bažnyčių puošimo tradiciją. Jie vertingi ir muziejiniu požiūriu kaip senųjų, jau neegzistuojančių Lietuvos amatų produktas.

Alavo bažnytinių žvakidžių istoriją Lietuvoje trumpai pristato dailės istorikas dr. Gintautas Žalėnas:

Alavas šiuo metu yra palyginti nedaug buityje vartojamas metalas. Seniau šis metalas daugiausia buvo išgaunamas Anglijoje ir tarnavo kaip pigesnis sidabro pakaitalas. Dėl savo plastinių savybių, labai žemos lydymosi temperatūros (galima lydyti namų sąlygomis), šio metalo dirbiniai buvo lengvai gaminami, o jų paviršius turėdavo šviesią, sidabrą primenančią taurią spalvą. Tačiau alavas turi savybę laikui bėgant (ypač jį saugant netinkamose sąlygose) pasidengti patina, kuri paslepia efektingą šių dirbinių grožį. Lietuvoje šiuo metu senojo alavo dirbinių išliko, palyginti su kitomis Europos šalimis, stebėtinai mažai. Dauguma šių dirbinių buvo prarasta dėl jų funkcinio panaudojimo, kita dalis dėl taip vadinamo alavo maro, kuris pasireiškia dirbinius laikant žemoje temperatūroje.

Alavinės žvakidės Lietuvos bažnyčių interjeruose išplito nuo XVIII a. vid. ir palaipsniui, jau XIX a. pr., iš reprezentacinių maldos vietų beveik visiškai išstūmė medines žvakides. Dauguma bažnytinių alavo žvakidžių buvo gaminamos uolekties dydžio ar kiek didesnės (viena lietuviška uolektis – 64,96 cm), kitos, mažosios – pusės uolekties dydžio.

Alavo dirbinių masinės gamybos saulėlydis buvo XIX a. vid., kai Varšuvoje buvo pradėti masiškai gaminti pigesni ir efektingesni pasidabruoti (plakiruoti, vėliau galvanikos būdu padengti) metalo dirbiniai. XIX a. II p. Lietuvoje gaminamų alavo dirbinių kiekis labai sumažėjo ir daugiausiai jie buvo gaminami namudiniu būdu iš senų dirbinių medžiagos.

Nuo XIX a. vid. alavinės bažnytinės žvakidės palaipsniui buvo pradėtos keisti Varšuvoje gamintomis taip vadinamomis fražetinėmis žvakidėmis (nuo Fraget firmos pavadinimo). Tačiau prieškaryje beveik kiekvienoje, kiek senesnėje bažnyčioje, dar buvo galima rasti šių dirbinių. Jau mūsų dienomis, kuomet II Vatikano nutarimų šviesoje buvo atsisakyta didelių bažnytinių žvakidžių komplektų ir apsiribota dviem nedidelėmis žvakidėmis ant altorių, alavinių žvakidžių bažnyčiose nebeliko.

Lietuvos alavo liejikų amato istorija, jų dirbiniai ir pastarųjų ženklai Lietuvos menotyroje kol kas yra mažai tyrinėta sritis.       

Muziejaus miestelio bažnyčios altorius puošia skirtingo stiliaus alavo žvakidės. Šv. Jurgio altorių – barokinių alavo žvakidžių pora, o didįjį Švč. Mergelės Marijos altorių – šešios dviejų dydžių klasicistinės alavo žvakidės (dvi didelės, keturios mažesnės).

Baroko stiliaus altorinių žvakidžių pora ant ant Šv. Jurgio altoriaus

Lietuva, nežinomo alavininko dirbtuvė, XVIII a. II p. Alavas: liejimas, cizeliavimas, montavimas. Montavimo strypas geležinis, šaltkalvio darbo. H – 53, 54 cm (be smaigo). Iš Rumšiškių bažnyčios.

Žvakidžių kompozicija barokinė, tačiau atskiros sudedamosios dalys nesudaro didelių kontrastų, jos proporcingos, sunkoką cokolį atsveria nemaža dubenėlio formos profiliuota vaškinė (žvakidės dalis, į kurią įstatoma žvakė, kartu tarnaujanti kaip indas, kuriame susirenka nubėgęs vaškas). Žvakidės sudarytos iš trišonio cokolio ir profiliuoto stiebo. Gana masyvus cokolis, nulietas rokokinių žvakidžių pavyzdžiu, neturi joms būdingo plastiškumo, tačiau turi rokokinius dekoro elementus. Cokolis pakeltas ant trijų stilizuotos formos žvėries kojelių. Plačiai nuskliaustos trišonio cokolio briaunos tapę atskiromis sienelėmis. Cokolio viršus išgaubtas, plačiosios sienelės įgaubtos, su liepsnelės formos liežuvėliu apačioje. Plačiųjų sienelių viršuje įkomponuota po reljefinę sparnuotą angeliuko galvutę, žemiau – po šešialapį gėlės žiedą ir rokailį. Stiebas masyvokas, sudėtas iš vazos ir baliustros formos elementų bei smulkesnių disko formos žiedų. Dalis į visumą jungia žvakidės viduje esantis montavimo strypas, kurio išsikišęs nusmailintas galas tarnauja kaip smaigas žvakei. Žvakidės yra kaip tik vienos lietuviškos uolekties (64,96 cm) aukščio (su smaigu).

Klasicizmo stiliaus didelių altorinių žvakidžių pora ant didžiojo Švč. Mergelės Marijos altoriaus

Lietuva, Vilnius, nežinomo alavininko dirbtuvė, XIX a. I treč. Alavas: liejimas, cizeliavimas, montavimas, litavimas. Montavimo strypas geležinis, šaltkalvio darbo. H – 83, 84 cm (be smaigo). Įgytos iš privataus asmens.

Žvakidės klasicizmo stiliaus, atspindi jo brandžiąją fazę, kokybiškai atlietos. Jų atskirų dalių proporcijos puikiai suderintos. Žvakidės sudarytos iš keturių atskirų dalių, kurias į visumą jungia žvakidės viduje esantis montavimo strypas, kurio išsikišęs nusmailintas galas tarnauja kaip smaigas žvakei. Stačiakampis pagrindas laiptuotas, prie jo prilituotos keturios suploto rutulio pavidalo kojelės. Apatinė didžioji pagrindo dalis padengta kaneliūromis. Viršutinė pakopa žymiai mažesnė ir siauresnė, į ją remiasi laiba toskaninio orderio kolona. Jos kapitelis supaprastintas, o jo viršuje primontuota stačiakampė, kaneliūromis suskaidyta abako plokštė. Virš jos iškyla ištęstų formų dubenėlio pavidalo vaškinė.

Klasicizmo stiliaus keturios mažesnės žvakidės ant didžiojo altoriaus

Lietuva, nežinomo provincijos alavininko dirbtuvė, XIX a. pr. – I treč. Alavas: liejimas, cizeliavimas, montavimas, litavimas. Montavimo strypas geležinis, šaltkalvio darbo. Stiebas – medis, alavas. H – 60, 59, 59, 59 cm (be smaigo). Iš Rumšiškių bažnyčios.

Žvakidės taip pat klasicizmo stiliaus, tačiau tiek proporcijomis, tiek atliejimo kokybe neprilygsta šalia stovinčioms, Vilniaus alavininkų pagamintoms, dviem didžiosioms žvakidėms. Greičiausiai jos sukurtos provincijos alavo liejikų, tačiau įdomu tai, jog jų stiebai, greičiausiai dėl tvirtumo, pagaminti iš medžio.

Rokoko stiliaus altorinė žvakidė iš muziejaus fondų, datuota 1770 m.

Lietuva, nežinomo alavininko dirbtuvė, 1770 m. Alavas: liejimas, cizeliavimas, montavimas. H – 43 cm (be smaigo). Iš Rumšiškių bažnyčios. Nors ir nestovi bažnyčioje, tai įdomus ir vertas pristatyti eksponatas.

Žvakidė grakšti, jos sudedamosios dalys proporcingos, silueto linijos švelniai banguojančios, o dekoras subtilus. Žvakidė sudaryta iš trišonio cokolio ir profiliuoto stiebo. Žvakidės cokolinė dalis – nupjautos trikampės piramidės formos su profiliuotu viršumi ir įgaubtomis šoninėmis sienelėmis. Sienelės viršuje puoštos reljefiniu dekoru, primenančiu baldakimo kraštų papuošimus, viduryje – stambokomis reljefinėmis Jėzaus monogramomis IHS su kryžiais ir karpytu reljefiniu rokailių dekoru su liepsnelės formos liežuvėliu apačioje. Sienelių susikirtimo briaunos – voliutinės, viršutinė jų dalis – įgaubta, apatinė – išgaubta, paremta trimis voliutos formos, briaunos pločio penkiapirštėmis letenėlėmis. Žvakidės stiebas – baliustros tipo, sudėtas iš briaunuotų vazos ir baliustros elementų bei smulkesnių disko formos žiedų. Jis užsibaigia dubenėlio formos profiliuota vaškine, kurios viršutinė dalis išorėje švelniai briaunuota. Vienoje iš įgaubtų cokolio sienelių, virš Jėzaus monogramos, yra data – 1770.

Menotyrininkė Ina Dringelytė

Panaudota literatūra:

  1. G. Žalėnas apie alavą ir bažnytines alavo žvakides. 2012-10-17. Asmeninis I. Dringelytės archyvas.
  2. Indriulaitytė, Rita. Vilniaus alavo liejikų cechas XVI–XIX a. Istorija ir veikla. Menotyra, Nr. 2, 1996, p. 14–25.
  3. Олово в художественном ремесле Латвии VI–XX веков. Каталог выставки в Рундальском дворце. Рига, 1989.