Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelyje, gyvenamojo prekybinio namo iš Kauno antrajame aukšte įrengta garsios tarpukario audėjos Justinos Tolutaitės, audusios žakardo staklėmis, audyklos ekspozicija. Muziejus šios amatininkės inventorių ir audinius įgijo 1984 m.

J. Tolutaitė gimė 1889 m. pasiturinčio ūkininko šeimoje netoli Alsėdžių (Telšių r.). Paūgėjusi su trimis seserimis tarnavo miestelio klebonijoje. Ten vasaromis dirbo įvairius ūkio darbus, o žiemomis audė. Amato ją išmokė sesuo, kuri mokėsi garsaus latvių audėjo, audimo staklių konstruktoriaus Peterio Vilumsono (1872–1939) nuo 1900 m. Jelgavoje rengtuose audimo kursuose.

Austi užsakovams ji pradėjo nuo 1912 m. Dviejuose kambariuose įsikūrusi jos audykla veikė Alsėdžiuose. J. Tolutaitė iš užsakovų atneštų siūlų ausdavo kilimus, lovatieses, staltieses, skaras, rankšluosčius. Audimo raštų ieškodavo latviškose P. Vilumsono, taip pat žymaus lietuvių tekstilės dailininko Antano Tamošaičio tarpukaryje leistose knygose apie audinius, rinkdavo spaudos iškarpas. Pati buvo išaudusi penkias raštų pavyzdžių juostas. Vieną tokią juostą sudarė net 171 skirtingas pavyzdys! Iš jų, tarsi iš madų žurnalo, žmonės galėjo pasirinkti patikusį būsimo audinio raštą ir užsakyti jį išausti.

Pasakojama, kad sužavėtas J. Tolutaitės darbais, lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius jai padovanojo auksinę monetą, o prezidentas Antanas Smetona – auksinį žiedą. Į muziejų pateko ir yra eksponuojami audėjos įvairiose parodose nuo 1929 m. iki 1938 m. gauti pagyrimo raštai.

Įdomu, jog apie 1959 m. J. Tolutaitė buvo išaudusi kilimą, kurio apmatams panaudojo geltonus medvilnės siūlus, o ataudams per ilgesnį laiką šukuojant galvą surinktus savo plaukus. Garsi audėja mirė 1983 m.

Svarbiausias audyklos ekspozicijos eksponatas – žakardo audimo staklės. Stakles, leidusias mechanizuoti sudėtingo audinio pynimo metodą, panaudojant perfokortas 1801 m. sukūrė prancūzas audėjas Žozefas Mari Žakardas (Joseph Marie Jacquard). Žakardo audimo staklės padarė perversmą ne tik tekstilės pramonėje, bet turėjo įtakos ir kompiuterių raidai, nes perfokortų principas buvo panaudotas skaičiavimo mašinose.

J. Tolutaitės audimo stakles sudaro du rėmai (šlaunys). Jie tarpusavyje sujungti keturiais skersiniais ir užklijuoti. Abiejuose šonuose, ant rėmo yra padarytas paaukštinimas, ant kurio pakabinti muštuvai su skietu. Tarp šlaunų įtaisyti trys velenai ir vienas užapvalintas skersinis. Ant dviejų viršutinių skersinių įtaisytas programinis mechanizmas, kuris kilnoja apačioje pakabintas nytis. Jis valdomas traukėmis ir žemai įtaisytu pakoju. Programiniame įrenginyje įdėta iš kartono perfokortų sudaryta programa raštams išgauti. Ant staklių yra užrašai kirilica, kurie skelbia, jog staklės pagamintos Mintautoje (dab. Jelgava Latvijoje) XX a. pr. pagal P. Vilumsono patentą ir apdovanotos Grand Prix. Programas J. Tolutaitė gamindavo pati. Muziejuje saugomos net 84 įvairaus ilgio programos – vadinasi, tiek skirtingų audinių buvo galima išausti.

Beje, žakardo audimo staklės puikiai veikia. Joms nytis suvėrė ir audinį užmetė audėjas Algimantas Matonis.

Vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė