Lygiai prieš mėnesį, kovo 9 d., savo el. pašte radau netikėtą laišką: „Laba diena, norėčiau muziejui padovanoti savo šeimos namų tekstilę. Tekstilei daugiau nei 100 metų. (…). Jei pagal giminystės ryšius, turima tekstilė yra Tvirbutų giminės.“
Netrukus jau kalbėjau su man parašiusia kauniete Aušra Dambravičiūte – senos, garbingos bajorų Tvirbutų giminės, Tvirbutų-Jakimavičių atšakos palikuone. Sakydama, kad jos laiškas man pasirodė kaip mistiškas sutapimas, paklausiau ar ji žinanti, kokią dieną man parašė? Ir mano nuostabai, pašnekovė nedvejodama atsakė: „Taip, šiandien Marijos Matušakaitės gimtadienis“. Paklausus iš kur mano pašnekovė tai žino, ji atsakė, kad sužinojusi atsitiktinai: iš vakaro beieškodama internete rankdarbių pavyzdžių, rado 2012 m. parengtą virtualią parodą „Marijos Matušakaitės šeimos tekstilės rinkinys“ https://lemu.lt/parodos/Marijos_Matusakaites_seimos_tekstiles_rinkinys/, kurią peržiūrėjusi tiesiog pajuto, kad jų šeimos tekstilė privalo atsidurti muziejuje ir papildyti jau turimą Tvirbutų tekstilės kolekciją. O virtualioje parodoje pamačiusi M. Matušakaitės gimimo datą, taip pat pagalvojusi apie keistus sutapimus, nors pačią Mariją yra mačiusi tik kažkada vaikystėje.
Iš tiesų, jei viena žymiausių Lietuvos dailės istorikių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, dr. M. Matušakaitė būtų gyva, kovo 9 d. jai būtų sukakę 96 metai. Ir nors ji mus paliko prieš 4-ius metus, jos bičiulių ir kolegų atmintyje saugomas šviesus ir ryškus šios išskirtinės asmenybės ir mokslininkės prisiminimas. M. Matušakaitė, iškiliausia tos pačios Tvirbutų-Jakimavičių giminės palikuonė, 2012 m. LLBM dovanojo savo šeimos tekstilės rinkinį (92 vnt.) iš gimtojo Vareikonių dvaro netoli Babtų (Kauno raj.). Ši tekstilė, kartu su Tvirbutų giminei, Vareikonių dvarui ir M. Matušakaitei skirta istorine ir archyvine-iliustracine medžiaga eksponuojama muziejuje, Aristavėlės dvare. Nors vertinga muziejine-eksponatine prasme, dar vertingesnė yra istoriniu požiūriu: dalis jos buvo gaminta ir naudota M. Matušakaitės močiutės Marijos Tvirbutaitės Jakimavičienės, nemaža dalis – nerta, megzta ir siuvinėta jos mamos, Eleonoros Jakimavičiūtės Matušakienės rankomis.
O štai keisčiausia ir įdomiausia pasakojimo dalis atsiskleidė aiškinantis šios Tvirbutų-Jakimavičių atšakos giminystės ryšius: savo šeimos namų tekstilę mūsų muziejui dovanojančios A. Dambravičiūtės prosenelis Bronislovas Mataušas Tvirbutas (1861–1915) buvo M. Matušakaitės močiutės Marijos Tvirbutaitės Jakimavičienės (1865–1936) brolis, o muziejui dovanojama tekstilė daugiausia sukurta B. M. Tvirbuto žmonos Petronėlės Jakimavičiūtės Tvirbutienės (1881–1956), A. Dambravičiūtės prosenelės rankomis. Įdomu tai, kad sesuo ir brolis Tvirbutai – Marija ir Bronislovas buvo susituokę su Jakimavičių giminės atstovais – Juozapu (?–1915), M. Matušakaitės seneliu ir Petronėle, jauniausia jo seserimi. Taip Marija Tvirbutaitė tapo Jakimavičiene, o Petronėlė Jakimavičiūtė – Tvirbutiene. Beje, yra liudijimai, jog jaunėlei Petronėlei Jakimavičiūtei anksti tapus našlaite, ją globojo vyresniojo brolio Juozapo Jakimavičiaus žmona Marija Tvirbutaitė Jakimavičienė – M. Matušakaitės močiutė.
O Petronėlės iš tiesų būta neeilinės moters: visai jaunutė ištekėjusi už savo globėjos ir vyresnio brolio žmonos M. Tvirbutaitės Jakimavičienės brolio – 20 metų vyresnio bajoro B. M. Tvirbuto, valdžiusio Burbiškių dvarelį prie Seredžiaus, netrukus, 1899 m., su juo išvyko į Kinijos Mandžiūriją, Charbino miestą, esantį už 4000 km nuo Lietuvos, kur vyras dirbo geležinkeliečiu tiesiamame Rytų Kinijos geležinkelyje. Tačiau ir Petronėlė nesnaudė – net 1900 m. gimus sūnui Stanislovui, Charbine vadovavo vyrų klubui su kazino ir kino filmų peržiūromis, o moterims vedė rankdarbių būrelį. Šeimos nariai pasakoja, jog „P. Tvirbutienė mėgo rankdarbius ir juos gamindavo (siuvinėdavo, siūdavo) visai giminei. Kartais net tuos pačius gaminius pakartodavo dvigubai, t.y. gamindavo po kelis tuos pačius daiktus“. Grįžus iš Mandžiūrijos, Burbiškių dvarelyje augino linus, ūkyje juos verpė ir audė. Deja, Petronėlė su visa šeima 1948 m. gegužės mėn. buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, Igarką. Kaip liudija artimieji, net ir tremtyje Petronėlė „užsiėmė rankdarbiais, buvo nunėrusi vąšeliu kelias lovatieses“. Deja, į Lietuvą P. Tvirbutienė nesugrįžo – mirė tremtyje 1956 m.
Taip pat rankdarbius mėgo ir abi P. Tvirbutienės dukros – Halina ir Emilija. Halina (1912–1990), A. Dambravičiūtės močiutė, „mokėjo siuvinėti rankomis ir siuvimo mašina, nerti vąšeliu, ji iki gilios senatvės mezgė, nėrė vąšeliu rūbus tiek sau, tiek kitiems. Mezgimas, nėrimas ir siuvimas net tremtyje Tvirbutų moterims buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių – Halina Igarkoje mezgė rūbus karininkų žmonoms“.
Šiuo metu muziejui perduota ne tik dovanotoji Tvirbutų-Jakimavičių šeimos tekstilė, nerta, austa ir siuvinėta A. Dambravičiūtės prosenelės Petronėlės Jakimavičiūtės Tvirbutienės rankomis, bet ir paskolinta peržiūrėti nepaprastai įdomi šios giminės archyvinė medžiaga – šeimos albumai su istorinėmis nuotraukomis ir su minėtais asmenimis susiję unikalūs dokumentai.
Muziejaus vardu dėkodama gerb. Aušrai Dambravičiūtei už savo šeimos tekstilės perdavimą muziejui, galiu patikinti, jog ši tekstilė su jai pristatyti skirta istorine medžiaga reikšmingai papildys esamą M. Matušakaitės šeimos tekstilės ekspoziciją, o taip pat bus suskaitmeninta ir prieinama susipažinti visiems besidomintiems.
Ina Dringelytė,
menotyrininkė
Tekstą ruošiant panaudota: A. Dambravičiūtės pateikta rašytinė informacija, Tvirbutų-Dambravičių giminės archyvinė medžiaga ir Tvirbutų genealogija, išleista Josef Twirbutt (Niujorkas, 2007).
Nuotraukos iš A. Dambravičiūtės asmeninio archyvo ir I. Dringelytės.