Pasak L. Klimkos,  per Velykas lalautojams su dainomis lankant kaimynus, priedainiuose  vis girdimas  „vynas žaliasai“ tikriausiai yra sula – šviežias ir gaivus pavasario gėrimas. Ji nuo seno leidžiama iš beržų ir klevų anksti pavasarį, dar nesprogus medžiams. Per Velykas ant stalo šalia pagrindinio Velykų simbolio –  margučių ir vadinamos „Velykų Bobos“ dažnai stovėdavo ąsotis su šiuo ypatingu gėrimu.

Pavasarį, kuomet medžiai dar be lapų, o saulutė vis drąsiau šypsosi, nepraleiskime progos ir mes savam šventiniam stalui prisileisti šių medžių sulčių.  Jos – kaip kraujas: maistinių medžiagų, sukauptų šaknyse, tirpalas, kuris pavasarį perduodamas po žiemos atsigaunančio medžio vainikui. Tik nepamirškime, kad sulos tekinimui, kaip ir viskam, galioja taisyklės: Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka. Panorėjusius valstybiniuose miškuose prisileisti medžių kraujo, taisyklės įspėja neprarasti saiko, kad  „kraujo nenuleistų“ miškininkai už medžių žalojimą. Privačių miškų ir žemių savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, apribojimai netaikomi. Apie tai plačiau skaitykite čia: ČIA

Sulą gerdavo šviežią ir prisiraugdavo vasarai: supildavo į kubilus, dėl skonio įdėdavo juodųjų serbentų ar ąžuolo šakelių, kartais apynių ir užpildavo avižomis, kad sudygusios neleistų sulai pridulkėti ir gesti. Iš senų laikų turime patarlę: yra sulos – nėra duonos, yra duonos – nėra sulos. Tai liudija, jog sula būdavo svarbi atgaivos priemonė iki atsirandant kitiems maisto šaltiniams.

Paguoda neturintiems privačių miškų: gardžiausiais  tradiciniais velykiniais gėrimais L. Klimka  įvardija  ir girą, ir midų su džiovintomis aviečių šakelėmis.

 

Parengė Vida Olechnovičienė