Drevinė bitininkystė Lietuvoje vyravo iki XVI a., kada ėmė plisti kelminė bitininkystė. Tačiau atskirais atvejais, ypač miškingoje pietryčių Lietuvos dalyje, bičių drevių dar gana gausiai buvo galima užtikti XIX a. antrojoje pusėje ir net  XX a. pr.

Drevinė bitininkystė, sudarydama bitininkams daug nepatogumų, vertė ieškoti patogesnių bitininkavimo būdų. Tobulesnis ir patogesnis bičių laikymas buvo prie sodybų įvairaus tipo aviliuose. Drevinių bičių perkėlimas davė pradžią sodybinei bitininkystei. Muziejuje avilius pamatyti galite Obelinės (Suvalkija) ir Mičiūnų (Aukštaitijos užusienis) sodybose.

Medų nuo seno lietuviai laikė svarbiu produktu. Iš jo senovės lietuviai gamino aromatingą gėrimą, vadinamą midumi. Midaus gamyba buvo išgarsėję kai kurie dvarai, turtingieji žemvaldžiai ir vienuolynai. Medus buvo vartojamas ne vien maistui bei gėrimams, bet ir liaudies medicinoje kaip vaistas nuo gerklės skaudėjimo, nuo persišaldymo ir pan. Kasdieniniam šeimos maistui medus retai tebuvo naudojamas. Daugiausia jis laikytas šventėms, svečiui pavaišinti ar parduoti.

Vašką bitėms valstiečiai taip pat įvairiai panaudodavo. Iki XVI a. vidurio vaškas buvo vienas svarbiausių feodalinės Lietuvos prekybos objektų. Didele dalimi buvo naudojamas ir krašto viduje. Labai daug vaško buvo sunaudojama liejimo formoms pagaminti, žvakėms. Vėlesniais laikais, kada bitininkystė neteko žymesnės ūkinės reikšmės, dalis vaško buvo sunaudojama pačių valstiečių buitiniam poreikiams.

Įdomu! Senovėje tapdavo bičiuliais, kuomet žmogus kaimynui padovanodavo bičių spiečių.

Nuotr. L. Galinskienės