Seniau Lietuvoje tai buvo šventė, susijusi su gyvulininkyste, apipinta įvairiais liaudies papročiais bei prietarais. Per Jurgines ūkininkai prašydavo, kad Šv. Jurgis atrakintų dangų, pajudintų žemę, o piemenukai prašydavo, kad padėtų jiems iki rudens laimingai išganyti visus gyvulius.
Jeigu žolės ganykloje dar nebūdavo, gyvulius tą dieną bent trumpam išvarydavo iš tvartų ir atlikdavo apeigas, turinčias užtikrinti jiems sveikatą, vaisingumą, saugoti nuo žvėrių, vagių, nužiūrėjimo. Jų būta įvairių, pavyzdžiui: „Pirmą kartą gyvulius laukan išgynus, reikia aplink bandą tris kartus apeiti, amalo šakelę rankoj laikant. Paskui nusigręžti į rytus ir šitaip tris kartus kalbėti: „Šventas Jurgi, vilkus pažabok, šiuos gyvulius saugok! Neskirk vilkui nei karvės, nei kiaulės, nei paršiuko, nei teliuko, nei mažo ėriuko. Leisk vilkam eiti gaudyti kiškius, lapes, miško žvėris.“
Jurginės buvo ir Arklių šventė – juos geriau šerdavo, susirinkę kaimynai rengdavo jų maudynes. Biržiečių arklių maudymas aprašytas taip: „Pirmiausia gražiai iššukuodavo, nuvalydavo iš po žiemos ir tada vesdavo maudyti į Agluonos ir Apaščios upeles. Čia gilesnėse vietose plukdydavo iki pasinėrimo. Išplaukusį arklį vėl peršukuodavo, pervalydavo.“
Jurginių dieną žmonės stebėdavo gamtą. Jei tą dieną rugiai jau buvo tiek išaugę, jog juose galėjo pasislėpti varna, tikėdavosi gero javų derliaus. Jurginių išvakarėse išardavo pirmąją vagą, tačiau per pačias Jurgines žemės neliesdavo, kad ledai javų neišmuštų.
Medinė šv. Jurgio skulptūrėlė iš LLBM fondų.