Senovėje lietuviai gana daug augindavo avių, nes jos duodavo daugiausia naudos, iš jų būdavo galima pasigaminti aibes įvairiausių maisto produktų. Muziejuje šiuo metu ganosi 5 avys.

Vien iš avių pieno kiek produktų mokėjo pasigaminti žemaičiai: rūgpienį, rūgpienio varškę, grietinėlę, grietinę, sviestą, saldų sūrį, sūdytą sūrį ir kt. Dzūkai avių sūrius gardindavo čiobreliais, žvagine, rūgusį pieną – šeivamedžio žiedais, mokėjo gamintis lydytą avių sūrį, fermentuotą sūrį.

Daug ką gali nustebinti lietuviški avienos gaminiai, kurių tikrai nemoka gamintis nė viena Europos tauta. Tai ėrtepis – senovėje tošiniuose induose (vėliau keraminiuose) sudėta kepta ėriena ir užpilta lajumi, kad būtų galima ilgam laikyti ir vartoti. Taip paruošta ėriena gerai išsilaikydavo net keletą metų. Žemaitiškas avainis – senovėje tošiniuose induose sudėta virta ir lajumi užpilta aviena, kad būtų galima ilgam laikyti ir vartoti. Taip paruošta aviena gerai išsilaikydavo iki kito avių pjovimo. Būtent iš šių tošinių indų vėliau atsirado lauknešėliai – žemaičiai senovėje šiuos avienos ruošinius nešdavosi į laukus per šienapjūtes ir javapjūtes pietums. Vienas įdomiausių kulinarinių gaminių yra dzūkiškas drėbas – avienos lajuje įvynioti virti smulkinti avienos subproduktai su čiobreliais, kadagiais ir mėtomis, kuriuos dzūkai gamindavosi ilgesniam laikymui.

Arkliai, kiaulės ir žąsys ganydavosi atskirai, ožkos, avys – daugiausia drauge su karvėmis. Kupiškio apylinkių valstiečiai, ganydami bandą miške, nuo karvių atskirdavo avis, kad jos nenugraužtų medelių. Kuršių Nerijoje iš viso buvo uždrausta laikyti avis, kad jos neišmindžiotų skurdžios kopų augmenijos.

Norite daugiau sužinoti apie avis ir jų vilną? Kviečiame užsisakyti edukacinę programą „Avelė aprengs ir sušildys“.